Pirmuosius žingsnius į sceną kartu su Aiste žengęs Donatas 2008-aisiais tapo televizijos muzikinio projekto „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas” nugalėtoju.
Po poros metų televizijos projekte „Šok su manimi” Donatas su partnere Katerina buvo pripažinti geriausiais šokėjais.
– Donatas – sėkmės kūdikis?
Katerina: Sėkmė Donatą aplankė tik kartą – kai jį mokyti dainavimo ėmėsi Rosita Čivilytė. Visi kiti laimėjimai – jo darbo vaisius. Be to, jis labai talentingas.
Aistė: Kad ir ko imtųsi, Donatas atiduoda visą savo širdį. Dainų projekte abu buvome avantiūristai. Tada Donatą ir pastebėjo R. Čivilytė. Tuomet jis buvo kuklus, nedrąsus, susigūžęs jaunuolis.
– Kaip penkiais žodžiais apibūdintumėte Donatą?
Aistė: Maksimalistas, užsispyręs.
Katerina: Charizmatiškas, siekiantis tikslo, be galo darbštus. O gal tinginys buvo, kai dainavote?
Aistė: Jokiais būdais. Jam geriau dirbti per daug nei per mažai. Repetuodavome tol, kol mūsų neišvarydavo.
– Ar nebūdavo skaudu, kai atidavus visą širdį, įdėjus daug darbo, nepasisekdavo? Kaip Donatas reaguodavo į nesėkmes?
Aistė: Mūsų projektas – pirmieji Donato žingsniai, pirmieji bandymai. Buvo prastesnių pasirodymų. Bet be jų nebūtų buvę pergalingo rezultato.
Dėl nesėkmių Donatas nervindavosi. Buvo pasirodymų, po kurių aplinkinių reakcija buvo lyg skaudus antausis. Sugebėti išklausyti ir įsiklausyti į kritiką nėra lengva.
Katerina: Matyt, Donatas su Aiste užsigrūdino, nes mūsų projekte jis nesinervino. Kad ir kokia žiauri būdavo komisijos kritika, jis išlikdavo šaltakraujis. Be jokių nervų ir streso dirbome toliau.
– Donatas ilgai pyksta ir graužiasi, jaučia nuoskaudą?
Katerina: Tik pirmąsias tris minutes. O paskui – lyg nieko nebuvę.
Aistė: Jis tiesiog neturi pykčio jausmo. Čia pat susinervina, čia pat atsileidžia. Net ir po nesėkmingų pasirodymų Donatas nenuleisdavo rankų. Jo pozicija – nepasisekė, vadinasi, reikia dirbti dar daugiau.
– Norėtumėte tokio konkurento kaip Donatas? Koks jis varžovams – priešiškas ar draugiškas?
Katerina: Donatas po pasirodymų niekada neidavo į vakarėlius. Jis su kitais projekto dalyviais išlaikydavo darbo santykius.
Aistė: Donatas draugiškai bendrauja, bet išlieka atsargus, ne visus prisileidžia arti. Gal dėl to, kad paskui niekas neįskaudintų?
– Ar buvo sunku Donatą prisijaukinti kaip partnerį, bičiulį?
Aistė: Man buvo sunku. Aš – atlapaširdė. Jeigu draugauju, tai draugauju. Pusę metų gyvenome vien tuo projektu, kasdien kartu dirbdavome. Tuo metu neturėjome laiko draugams, šeimoms.
Būdavo akimirkų, kai sakydavau: „Donatai, draugiškai apsikabinkime.” O jis toks visas susigūžęs. Dažnai jam sakydavau: „Aš juk tavęs nenuskriausiu.” Labai svarbu gebėti įsitverti vienas kito rankos.
Dažnai sulaukdavome kritikos, kad Donatas dainuoja pats sau, man skiria mažai dėmesio.
O kai Donatą pamačiau išlydėtuvių į Baku koncerte, jis buvo jau visai kitas scenos žmogus. Nustebau, kaip jis išlaisvėjo, išdrąsėjo, išmoko bendrauti ir būti tikru partneriu. Jis tapo dar tobulesnis.
– Kur du tvirtą nuomonę turintys menininkai, ten kyla ginčai. O gal aš neteisi?
Katerina: Donatas turi savo nuomonę, ir tai yra gerai. Dirbome draugiškai, daug juokaudavome.
Tik vienu metu, matyt, dėl nuovargio mūsų repeticijose įsivyravo tyla. Bijojome net pažvelgti vienas į kitą.
Po kelių tokių repeticijų susėdome, pasikalbėjome, ir vėl viskas grįžo į vėžes.
Jei turi tikslą, jo sieki, pyktis nėra kada. Kiek laiko sugaištama taikantis, tvarkantis su savo emocijomis.
Aistė: Mane labiausiai erzino tai, kad Donatas dažnai vėluodavo. Bet tai savybė, dėl kurios ant menininkų negali pykti.
Numoji ranka, kad jis toks, ir prisitaikai. Tobulų nėra.
Katerina: Ir į šokių repeticijas vėluodavo. (Juokiasi.) Per tą pusvalandį išgerdavau kavos, pavartydavau laikraštį, susikaupdavau pamokai.
– Ar buvo atvejų, kad Donato gerbėjos prašytų jūsų supažindinti, pakuždėti jo telefono numerį?
Katerina: Ne. Tik vaikai, su kuriais dirbu, yra prašę autografų. Donatas turi draugę, tad protingoms moterims nėra ko lįsti.
Aistė: Paauglės aikčiodavo pamačiusios jį per koncertus. Bet tai normalu. Jis – simpatiškas, jaunas, talentingas vaikinas.
– Donatas – geresnis dainininkas ar šokėjas?
Katerina: Vienas kitam netrukdo. Bet dainavimas – jo profesija, jo gyvenimo meilė. Šokiai tik papildo dainavimą.
Aistė: Kiek daug dainininkų scenoje stovi kaip kuolai. Donatui netrūksta plastikos, judesio. Jau mūsų dainų projekte jis darydavo salto ir špagatus.
– Ar „Eurovizijos” konkursas jums įdomus vien dėl Donato?
Aistė: Kiekvienais metais sakau – šiame renginyje daug politikos, kaimyninės šalys balsuoja tik už savo kaimynes, o už mus balsuoja tik airiai. Bet vis tiek stebiu tą konkursą – vis dar neprarandu vilties.
Šiemet viskas įdomiau. Ketvirtadienį vakare net nusistačiau žadintuvą, kad netyčia užmigusi nepražiopsočiau Donato pasirodymo pusfinalyje. (Juokiasi.)
Katerina: Kasmet tradiciškai susirenkame su draugais pasijuokti, apšnekėti „Eurovizijos” dalyvių. Neįmanoma praleisti tokios progos. Smagi dalis – ir nacionalinės atrankos. Ten tikrai būna iš ko pasijuokti.
– Šokoladas, mielos dovanos, gražus žodis – kas geriausiai nuteikia Donatą, nuramina, jeigu jam nepasiseka?
Katerina: Per visą šokių projektą su Donatu laimėjome 80 kilogramų šokolado. Mano dalį išdalino mano mama. O Donatas viską suvalgydavo – nelikdavo nė vienos plytelės. Šokoladą jis gali valgyti nuolat.
Be to, Donatas – šeimos žmogus. Jam labai svarbu pabūti su mama, seserimi.
Aistė: Po vienos nesėkmės konkurse su Donatu ir R. Čivilyte pabėgome nuo visų – kartais gerai pakeisti aplinką, pabėgti nuo žmonių, komentarų.
„Eurovizija” – Donato svajonė. Jis norėjo joje dalyvauti ir jam tai pavyko. Bet tai tik vienas iš konkursų. Ne gyvenimo pabaiga.
Nesvarbu, kokios nuotaikos Donatas grįš į Lietuvą – neabejoju, kad jis nenuleis rankų ir dirbs toliau.
Katerina: Nesuprantu, kodėl mes patys išrenkame žmogų, palaikome, o kai jam nepasiseka iškovoti pirmosios vietos, pradedame pilti pamazgas? Kiekvienas gali dėl to palūžti. Laimei, Donatas komentarų neskaito.