Vargonininko, chorvedžio, kompozitoriaus Pranciškaus Beinario ir dainininkės Danguolės Bereckaitės-Beinarienės duktė dirba muzikos mokytoja, groja vargonais Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, vadovauja net keliems chorams ir džiaugiasi brangiausiu pasaulyje žmogumi – dukterimi Marija (23 m.), kurios susilaukė būdama septyniolikos.
Neseniai į penktąją gyvenimo dešimtį įžengusi Danguolė tikina visai nesibaiminanti dėl skubančių metų.
Pernai jos vadovaujamas Kauno Burgundiškasis choras nuskynė pergalę televizijos projekte „Chorų karai”.
Šiemet Kauno Ąžuolyne į dangų stiebiasi dvidešimt jaunų ąžuoliukų, nupirktų ir pasodintų už projekte laimėtus pinigus.
– Jeigu ne projektas „Chorų karai”, nebūtumėte tokia žinoma.
– Iš tikrųjų man tas pat – parodė mane per televiziją ar neparodė. Aš nuoširdžiai dirbu savo mėgstamą darbą. Tikrai ne dėl populiarumo. Dirbu dėl muzikos ir dainininkų.
Televizijos išgarsintos žvaigždės – šio amžiaus mada. Anksčiau žvaigždėmis būdavo vadinami teatro žmonės, dailininkai.
– Ar malonu, kai jus atpažįsta gatvėje? Juk kai kuriems žmonėms tai būtina tarsi oras? Jūs, regis, ne iš tų?
– Malonu, kai vertina ir įvertina darbus. O apiplepėjimai, nužiūrinėjimai – tuštybė.
Patinka, kai turguje mane atpažįsta prekiautojai. Smagiai paplepame, pajuokaujame, pasiderame. Prisiperku šviežių daržovių, gardaus sūrio. O šiaip stengiuosi likti nematoma, tik man nelabai pavyksta.
– Chorui vadovaujate jau daug metų. Esate palyginusi chorą su sunkiai auklėjamu vaiku. Kodėl?
– Kauno technologijos universiteto chorui „Jaunystė” vadovauju jau aštuoniolika metų. Na, argi ne savas vaikas? Ir jau pilnametis!
Choristai – daugiausia jauni žmonės – kupini energijos, užmojų ir pasiutimo. Suvaldyti juos nelengva. Kartais ir balsą pakeliu, ir griežtesnį žodį pasakau arba „goželiais” išvadinu – mano mamulė mane taip vadindavo, kai būdavau išsiblaškiusi.
Labai smagu dirbti su jaunais žmonėmis. Jie visko prisigalvoja – pasiplaukiojimai valtimis, šašlykų baliai, pirtelės. Ten klijuojasi porelės, kaista jausmai, paskui – ir vestuvės. Tikras džiaugsmas!
– Pirmiausia jūs – vargonininkė. Chorvedžio, vargonininko bei kompozitoriaus ir dainininkės duktė. Muzika su krauju perduota?
– Ko gero, taip. Balsą paveldėjau iš suvalkietės mamos, nemažai pridėjo ir žemaitis tėtušis. Mano mama norėjo tapti operos soliste, tačiau sovietiniais metais operos atlikėjai nenorėjo į savo būrį priimti vargonininko žmonos.
Likimas irgi raitė savo vingius. Mama vieną po kito pagimdė penkis vaikus ir atsidėjo šeimai. Tvirtai laikė vadžias savo rankose. O tėvas atsidavė muzikai. Jos niekad netrūko mūsų namuose.
– Svajojote tapti smuikininke, tačiau tapote chorvede. Kas pakoregavo ateities planus?
– Viską nulėmė aplinkybės. Viena auginau dukrą ir negalėjau išvykti mokytis į Vilnių. Kaune tada nebuvo styginių instrumentų katedros. Pasirinkau vargonus ir chorinį dirigavimą.
– Prakalbote apie dukterį. Kodėl motinystės rūpesčiai gulė ant jūsų vienos pečių?
– Savo didžiausią džiaugsmą – dukrą Mariją pagimdžiau būdama septyniolikos. Nuo pirmosios meilės – vaikystės draugo. Mudu buvome labai jauni. Mama kategoriškai kirto „ne” mūsų vedyboms, ir aš paklusau.
Bet niekada dėl to nesigailėjau. Šiandien džiaugiuosi suaugusia dukra. Marija – mano gyvenimo šviesulys.
– Kas šiandien pasitinka jus, sugrįžusią namo?
– Vos tik praveriu namų duris, prie slenksčio laukia mano numylėtinis šunelis Bosulis. Jis visuomet iš džiaugsmo netveria savo kailyje.
– Ar turite su kuo pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais? Ar turite draugą?
– Turiu artimą žmogų, su kuriuo dalijuosi ir džiaugsmais, ir rūpesčiais. Susituoksime – nesusituoksime? Santuokos sakramentas – man šventas reikalas. Nesvarbu, kad galbūt tik prieš mirtį jį priimsiu.
– Esate nestandartinės figūros moteris. Ar lengva gyventi be kompleksų visuomenėje, kuri garbina jaunystę ir lieknumą?
– Žmogui skirtas vienas gyvenimas – reikia jį mylėti ir juo džiaugtis, o ne krimstis dėl to, kaip atrodai. Visi esame skirtingi.
Taip ir turi būti, antraip pasaulis atrodytų bespalvis!
Kažkada bandžiau laikytis dietos, netekau nemažai kilogramų, tačiau pradėjo silpti balsas. Jis man svarbesnis už išorinius parametrus.
Blogai, kai žmogus pats sau atrodo bjaurus. Tada būtina ką nors daryti.
O aš myliu save tokią, kokia esu. Man džiūsnos baisiau atrodo.
– Garsėjate kietu charakteriu, griežtumu ir reiklumu.
– Pasak dukters, mano griežtumas priklauso nuo nuotaikos ir nuovargio. Siekdama tikslo greičiau esu užsispyrusi.
Nežinau, kodėl esu laikoma kieta moterimi. Galbūt balso tembras klaidina, gal kitąsyk kokią griežtesnę frazę pasakau.
Visuomet vadovaujuosi posakiu: mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią. Būti kietai kartais priverčia aplinkybės. Charizmatiška? Gal. Sako, kažką spinduliuoju. Iš tikrųjų visai smagu būti kuo nors ypatingai.
– Prasitarėte, jog svajojate apie nuosavą kavinę ar nedidelį restoraną. Gal ši svajonė jau virto realybe?
– Būtų smagu turėti savo barą, kuriame rinktųsi įvairaus amžiaus publika išgerti stiklo viskio ar alaus bokalo, suvalgyti kokio kepsnio ar deserto.
Mėgstu gaminti – nustebinti svečius, iš kirvio ką nors skanaus išvirti. Jaučiuosi laiminga, kai visi linguoja pilvus prisikimšę.
Tačiau nuosavas baras kol kas – vis dar svajonė.
– Apie ką pirmiausia pagalvojate rytą, vos prabudusi?
– Aha, vis dar gyva!
– Atrodote velniškai laiminga. Ar tokia ir jaučiatės?
– Aš ir esu laiminga!