Gegužės 31-ąją sostinės Ūkio banko teatro arenoje M. Rubackytę ir dar
šešias žinomas Lietuvos moteris - dainininkę Justę Arlauskaitę-Jazzu,
žurnalistę Beatą Nicholson, vertybinių popierių biržos NASDAQ OMX
Vilnius prezidentę Armintą Saladžienę, dainininkę Aistę Smilgevičiūtę,
baleriną Eglę Špokaitę, Seimo narę Agnę Zuokienę - publika išvys naujame
amplua: pirmą kartą jos pasirodys kartu scenoje, kad atskleistų
septynių moterų skaudžias, bet įkvepiančias istorijas. Tam jas subūrė
projektas „Septynios“ - novatoriškas dokumentinio teatro kūrinys,
įtaigiai pasakojantis apie drąsių moterų iš skirtingų pasaulio šalių
gyvenimą.
Švedų režisierės ir prodiuserės Heddos Krausz Sjogren inicijuotame
projekte „Septynios“, sulaukusiame tarptautinio susidomėjimo ir
pripažinimo, o ketvirtadienį pristatomame Lietuvoje, M. Rubackytė
atskleis vienos herojės gyvenimo peripetijas.
Birželio 2-ąją M. Rubackytė panirs į jai artimą stichiją - fortepijono
muziką. Vilniaus festivalio koncerte Filharmonijos Didžiojoje salėje
skambės rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio muzika, kurią atliks
P. Čaikovskio simfoninis orkestras iš Maskvos, diriguojamas Vladimiro
Fedosejevo. M. Rubackytė gros P. Čaikovskio 1-ojo koncerto fortepijonui
ir orkestrui - vieno gražiausių ir bene populiariausių romantinių
koncertų - fortepijono partiją.
Po šio koncerto M. Rubackytė atsidės asmeniniams reikalams - mat
birželio 30-ąją numatytos jos vestuvės. 57-ąjį gimtadienį gegužės 19-ąją
atšventusi moteris ištekės už bendraamžio sužadėtinio medicinos
profesoriaus Alaino Golay iš Šveicarijos. Santuokos iškilmės
planuojamos Vilniaus rotušėje. Ištekėjusi M. Rubackytė pakeis pavardę ir
taps ponia Golay.
Tai jau ne pirmoji M. Rubackytės santuoka. „Vyrai - kaip rudens lapai.
Išsišluoji kiemą ir lauki kito rudens“, - juokauja žavi moteris, kuriai
netrūksta nei talento gerbėjų, nei gyvenimo palydovų dėmesio.
Pirmąkart ji ištekėjo vos peržengusi dvidešimtmetį, studijuodama Maskvos
konservatorijoje. „Studijos Maskvoje Mūzos gyvenime buvo lemtingas
posūkis, sakyčiau lūžis, pirmasis jos atsiskyrimas nuo namų, - yra
pasakojusi Mūzos motina Teresė Rubackienė. - O nepraėjus nė metams -
vedybos su vargonininku Eduardu Oganesianu, trukusios trylika metų.
Prieš tai ji, be abejo, kaip visuomet mane perspėjo: „Mamyte, tu tik
nesijaudink. Aš išteku!“
Tą pačią frazę „Mamyte, tu tik nesijaudink“ T. Rubackienė išgirdo ir
tuomet, kai 1990-aisiais Mūza paskambino jai iš Paryžiaus ir pranešė,
kad išsiskyrė su Eduardu, kuris tuo metu taip pat buvo Prancūzijoje.
Tuo metu Mūza jau draugavo su antruoju savo gyvenimo palydovu
Alexandre'u Shuvaloffu. Likimas juodu suvedė Paryžiuje, kai
M. Rubackytė, prasidėjus pertvarkai Sovietų Sąjungoje ir atgimimui
Lietuvoje, 1989-aisiais pagaliau galėjo ištrūkti iš už geležinės
uždangos ir išvyko į stažuotę Prancūzijoje, o po jos - į pianistų
konkursą Paryžiuje, kurį ir laimėjo.
„Tai buvo likimas. Dievo pirštas - vadinkite, kaip norite. Sutikau
savo gyvenimo pusę, nes juk visi esame tik „pusės“, - entuziastingai
kalbėjo Mūza apie pažintį su Alexandre'u. - O tai buvo visiškai
atsitiktinai. Viena mano draugė paprašė, kad perduočiau jos
bendradarbio giminaitei Maskvoje siuntinuką. Mat, jeigu dar pamenate,
iš Paryžiaus į Vilnių tuomet skraidydavome tik per Maskvą. Sutikau.
Vyras pats man tą siuntinuką atnešė. Mes tuomet matėmės gal penkias
minutes. Tarsi žaibas trenkė - viskas buvo aišku. O mano stažuotė jau
baigėsi. Bet po kelių mėnesių grįžau į konkursą. Tuomet jau susitikimo
ieškojome abu. Ir konkursą laimėjau, ir savąją pusę sutikau. Mes
gyvename tarsi vienas, mes kartu kvėpuojame, kartu į tą pačią pusę ir
žiūrime... Tai tiesiog likimo dovana.“
Meniškos sielos žmogus, fotografas, melomanas Alexandre'as buvo pirmasis
Mūzos klausytojas, pirmasis kritikas ir bendramintis. Visos Mūzos
gastrolės, reklama, visa sėkminga jos karjeros Prancūzijoje pradžia -
dėl Alexandre'o rūpesčių. Jis buvo ir M. Rubackytės impresarijus.
Tačiau, kaip sako pati Mūza, „viskas gyvenime juda, keičiasi, ir mes
taip pat. Žmogus vystosi, tobulėja, sensta. Taigi ir meilė, jos
poreikiai skirtingais gyvenimo etapais yra skirtingi. Sutikus savo
dvasios dvynį gyvenimas nepalieka kito sprendimo, tiktai vieną - jį
sekti. Juk tai taip reta. Antra vertus, svarbu išsaugoti gražius
santykius su žmonėmis, pragyvenusiais su jumis kartu gyvenimo tarpsnį.
Labai tai vertinu.“
Dabar sielos dvyniu Mūza vadina Alainą: „Šalia manęs yra išskirtinis
žmogus. Esu nepaprastai laiminga, kad mudu nepraėjome vienas pro kitą.
Radau savo dvynį vyrišku pavidalu.“
2005-aisiais jiedu susipažino per rečitalį viename Šveicarijos mieste,
medikų kongrese.
„Nors Alainas yra medikas, jo iniciatyva buvo surengtas koncertas.
Galėjo būti atsiųstas bet koks kitas atlikėjas, bet atvykau aš, -
pasakojo M. Rubackytė apie meilės istorijos pradžią. - Grojau
emocingai. O rečitalyje žmogus labai atsiskleidžia - išryškėja
charakteris, temperamentas. Kai nuskambėjo paskutiniai akordai,
pasisukau į salę ir pirmose eilėse išvydau organizatorių. Jis atrodė
lyg amo netekęs. Nutariau dar sugroti bisą. Ir vėl pamačiau, kad tas
vyras sėdi tarsi nekvėpuodamas. Tada sau pasakiau: nuostabu, koncertas
pavyko.“
Po koncerto Mūza ir Alainas pavakarieniavo. Kurį laiką jų bendravimas
buvo bičiuliškas, vėliau abu tapo neišskiriami. Pianistę sužavėjo šio
vyro dosnumas, nuoširdumas, atvirumas, meniška siela. Pasaulyje žinomas
medikas, vienas Ženevos universiteto klinikos vadovų puikiai griežia
smuiku ir groja pusiau profesionaliame orkestre, koncertuojančiame
prestižinėse salėse, laisvalaikiu tapo ir šoka. Sužadėtiniai kartais
pagroja ir dviese. Dažniausiai renkasi prancūzų romantikų muziką,
mėgsta Wolfgangą Amadeusą Mozartą, Astorą Piazzollą.
Jų gyvenime netrūksta ir poezijos. Po kiekvieno svarbesnio įvykio Mūza
iš mylimojo gauna ranka rašytą poemą - tarsi eiliuotus laiškus. Jų
Alainas nesiunčia paštu - visuomet įteikia asmeniškai.
„Mylimojo eilių man reikia kaip oro. Jas skaitau per koncertų
pertraukas, kad pajusčiau artimo žmogaus mintis, palaikymą“, - pasakojo
pianistė.
Pirmuosius meilės laiškus Alainas pasirašinėjo Petrarcos vardu, o
mylimąją vadindavo Laura.
„Kai gavau pirmą poemą, jaučiausi neįtikėtinai. Perskaičiau ją savo
artimiausioms draugėms ir pasakiau: „Jei bent vieną tokį laišką esi
gyvenime gavęs, gali sakyti, kad gyvenai.“
Prieš kelerius metus Alainas pasipiršo Mūzai, padovanojo žiedą su
juoduoju perlu ir deimantais. Dabar sužadėtuves vainikuos santuoka.