Buvusios šmaikščios aktorių trupės „Viengungių melodijos” nario K.Jakšto antroji žmona, latviško kraujo turinti V.Streiča yra ir jo pavaldinė.Jis – Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis režisierius, ji – šio teatro artistė. Tad kokias vasaros atostogas šeima planuoja?
K.Jakštas: Atostogų neturėsime, nes vasarą – darbymetis. Laukia operetės festivalis Kauno pilyje, o liepos 7-ąją – mano režisuotos operetės „Karaliaus ložė” premjera.
Rugpjūčio 17-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre – miuziklo „Velnio nuotaka” premjera. 2003-iaisiais jį pastačiau Vilniaus Vingio parke. Bet pastatyti šį miuziklą uždaroje teatro scenoje – daug didesnis iššūkis.
Rudenį planuojame išleisti miuziklą, kuriam libretą parašė Viktorija.
– Vyras labai apkrauna darbu?
V.Streiča: Kęstučio režisuotame miuzikle „Mieloji Čariti” atlieku pagrindinį vaidmenį – tris valandas nenulipu nuo scenos! Neturiu didesnio vaidmens nei šis. Jis sunkus – ir vaidybine, ir muzikine prasme.
– Ar sudėtinga gyventi Vilniuje, o dirbti Kaune?
K.Jakštas: Ši tema mums – skausminga. Neapsisprendžiame, kur geriau įsikurti.
Jau beveik nusistovėjo migravimo grafikas: aš į Kauną lekiu savaitės pradžioje, antroje jos pusėje repetuoti atvyksta ir Viktorija.
Dėl nepastovaus gyvenimo būdo mums būtų geriausia vežiotis palapinę. (Juokiasi.) Patiems sau sunku atsakyti į klausimą, kokiame mieste būtų geriausia gyventi.
V.Streiča: Laukiame ženklo iš kosmoso. (Juokiasi.) Gal nusipirksime autobusą, kuriame būtų virtuvė, lovos.
Aš jau pradedu nusiteikti tam, kad dėl darbų geriau kraustytis į Kauną. Juk ir vaiko negalima kaip daikto vežioti iš vienos vietos į kitą. Be to, būdama labai užsiėmusi, negaliu dukters lavinti tiek, kiek ji galėtų būti lavinama nuolat lankydama vaikų darželį.
– Kas prižiūri ketverių metų Dominyką Emiliją, kai dirbate?
V.Streiča: Ji Vilniuje lanko vaikų darželį.
K.Jakštas: Ir Kaune. (Juokiasi.)
V.Streiča: Kai buvo statomas miuziklas „Aida”, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį, Dominyką du mėnesius teko leisti į privatų darželį Kaune, nes tuo metu nebuvo kitos išeities.
K.Jakštas: Ji dažniausiai keliauja su mumis. Kaune ją prižiūri močiutė Ona Aldona, mano mama. Kai Dominyka ant mūsų supyksta, sako, kad išvažiuos pas kitą močiutę Vidą į Rygą.
Duktė supranta latviškai. Seneliui (žinomam latvių teatro ir kino režisieriui Janiui Streičai. – Red.) kai kuriuos žodžius ji pasako latviškai.
– Viktorija, jūsų mama – lietuvė, tėvas – latvis. Ar tėvų šeimos modelis įkvėpė rinktis lietuvį?
V.Streiča: Neįmanoma iš anksto susikurti šeimos modelio. Juk ne dėl tautybės pamilsti žmogų. Tačiau giminaičiai Latvijoje dažnai pajuokaudavo, kad ištekėsiu už lietuvio.
Mano tėvai kadaise susipažino Lietuvoje, važiuodami traukiniu. Su Kęstu aš irgi susipažinau ant kelio – Latvijoje filmavome alaus reklamą. Joje vaidmenis kūrė nemažai lietuvių aktorių.
K.Jakštas: Filmavimo aikštelėje buvo labai daug gražių Aktorinio meistriškumo fakulteto studenčių. Paryčiui viena priėjo...
V.Streiča: Priėjo?
K.Jakštas: Prašneko lietuviškai.
V.Streiča: Jūs atsisėdote prie mūsų stalelio, o aš atėjau pasiimti savo daiktų. Pasakiau: „Atsiprašau.” Kęstas mane pakalbino.
K.Jakštas: Vėliau buvo šios reklamos tęsinys. Po to nebeišsiskyrėme. Jau dešimt metų gyvename kartu.
– Ar pastebite vienas kito charakteryje tautinių skirtumų?
V.Streiča: Girdėjau posakį, kad latvis – tai išgąsdintas lietuvis. Suprask, prigesintas.
K.Jakštas: To nepajutau nei gyvendamas su pusiau latve, nei filmuodamasis Latvijoje.
V.Streiča: Įsiklausiusi į Lietuvos himną pastebėjau, kad jo žodžiuose užkoduota tiesa: žmogus pasikliauja savimi. O Latvijos himne skamba „Dieve, palaimink Latviją”. Vadinasi, latviai labiau pasikliauja dangiškomis jėgomis, o ne patys savimi.
Bet pasaulyje vargu ar kas atskirtų lietuvį nuo latvio, nebent Londone. Latviai emigrantai nėra taip pagarsėję kaip lietuviai blogąja prasme.
– Su jumis kartu gyvena ir abi Kęstučio dukterys iš pirmos jo santuokos – studentė Vilgailė Ona ir abiturientė Žygimantė Elena. Kaip pavyksta suderinti gausios šeimos poreikius?
K.Jakštas: Jaučiu kaltės jausmą prieš savo vaikus, nes per mažai jiems skiriu laiko. Dažniausiai tik sekmadienio vakarą visa šeima susėdame ir aptariame savaitės reikalus.
Džiaugiuosi, kad Viktorija – puiki šeimininkė. Ji per penkiolika minučių gali kone iš kirvio priskaldyti tokių gardžių patiekalų, kad apsilaižome pirštus. Vaikams patinka Viktorijos ruošiamos sušių puotos.
Ji net iš daržovių paruošia daug sočių valgių. Draugai taip pat girdavo Viktorijos kulinarinius sugebėjimus.
V.Streiča: Dabar draugai pamiršo kelią į mūsų namus. Kol nedirbome Kaune, bendraudavome daugiau.
K.Jakštas: Dabar retai jie mums paskambina. Apmaudu, kad nebegalime vakaroti su draugais, nes kelių valandų susitikimas su jais atimtų galimybę būti pasiruošusiam kitos dienos darbams.
Metai bėga, o geri draugai, kurie mums nemažai padėjo, tolsta. Dėl to ir pasaulis atrodo susvetimėjęs.
– Ar darbai teikia malonumą?
K.Jakštas: Nenoriu nieko įskaudinti, tačiau matau labai daug darbo imitavimo ir „chaltūros”.
Aš visada buvau užsispyręs siekti kuo geresnių rezultatų, todėl negaliu paleisti kūrybinio proceso savieigai. Dėl to daug dirbu. Nors gali kvailai nuskambėti, tačiau teatre gaminame dvasinį produktą, kurį parduodame žiūrovui. Negalime pardavinėti nekokybiškos prekės.
Neįsivaizduoju, kad režisierius Eimuntas Nekrošius, su kuriuo dirbau penkiolika metų, leistų sau ateiti į repeticiją nepasiruošęs. Jis dirba daugiausia už visus. Man jis – pavyzdys.
– Ar šeimos santykiams puoselėti įdedate daug pastangų?
K.Jakštas: Prisipažįstu: esu blogas tėvas, skiriantis mažai dėmesio vaikams. Tačiau esu atviros širdies. Manau, kad šeima tai vertina.
Širdyje ilgai nešiojuosi gražias akimirkas.
Viena jų – šeimos kelionė į Berlyną pas Viktorijos draugę automobiliu. Mano šeimos moterys nepajuto kelionės diskomforto, nes kol aš vairavau, jos saldžiai miegojo.
– Ar namuose jaučiatės pagerbtas tarp moterų?
K.Jakštas: Kai grįžtu namo, kartais man trūksta kantrybė. Ech, tenka ir čiaupus vonioje sutaisyti, ir spinteles suremontuoti. Meistrystė man nėra svetima, nes šviesaus atminimo tėvas mane išmokė vyriškų darbų.
– Kodėl vyresnės dukros gyvena ne su motina, o su jumis?
K.Jakštas: Taip susiklostė. Gal pirmi metai po skyrybų buvo įtempti, bet dabar visi puikiai sutariame. Ir aš, ir Viktorija bendraujame su mano buvusia žmona Vilma – kalbamės apie dukterų auklėjimą.
– Viktorija, kaip jums pavyko rasti bendrą kalbą su buvusia vyro žmona?
V.Streiča: Tai didžiulis Vilmos nuopelnas, nes ji mus priima atvira širdimi. Man įstrigo viename žurnale perskaityta mintis: „Buvusią vyro žmoną turi priimti kaip savo šeimos narį.”
Yra bendri vaikai, atsiranda reikalų, kuriuos nuolat reikia aptarti.
K.Jakštas: Kartą, kai neturėjome kur palikti mūsų mažosios dukters, paprašėme buvusios mano žmonos pagalbos. Ji neatsisakė mums padėti.