Aukštos pareigos gali sugadinti sveikatą. A.Valionis apskaičiavo, kad būdamas ministru kasmet 180–260 valandų praleisdavo skrisdamas lėktuvu, o apie 150–180 dienų – tarnybinėse kelionėse.
Kai turėdavo bent vieną laisvą savaitgalį, jis džiaugdavosi nesuvaržyta laisve, todėl eidavo pasivaikščioti ar bėgiodavo.
Kad bėgiojimu galima užsikrėsti lyg liga, politikas įsitikino ne kartą dalyvaudamas Niujorke, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje.
Viešėdamas šiame mieste dėl laiko juostų skirtumo vilnietis prabusdavo ketvirtą valandą ryto.
Negalėdamas užmigti, eidavo pasivaikščioti į šalia viešbučio esantį Centrinį parką – ten bėgiodavo daug žmonių. Jam tai buvo neįprasta – atrodė, kad bėgioja visi amerikiečiai.
Būdavo, koks nors senelis, kuriam gerokai per 80 metų, o jo žingsnis trumpesnis nei A.Valionio bato ilgis, tapsena iš lėto parko taku ir šypsosi.
Bėgioti savo malonumui A.Valioniui atrodo kur kas prasmingiau nei dalyvauti kokiose nors varžybose.
Todėl Vilniaus tarptautiniame ar Rygos maratone jis renkasi ne maratono trasą (42 km 195 m), o perpus mažesnį atstumą – pusmaratonį.
Kartais varžybose jį lydi žmona gydytoja Romualda Valionienė, kad galėtų sekti, ar vyrui viskas gerai.
Kai Rygos maratone šio miesto meras Nilas Ušakovas prarado sąmonę ir buvo ištiktas komos, tuo pačiu maršrutu bėgusiam A.Valioniui tai buvo įspėjimas – neverta vaikytis pergalės.
Ilgos distancijos buvusio užsienio reikalų ministro nevilioja, o asmeninio rekordo jis nesiekia ir nesipuikuoja, kad yra ištvermingesnis už savo bendraamžius.
„Pradėjęs pusmaratonį visada žinai, kad pabaigsi trasą, o sugalvojęs bėgti maratoną netgi būdamas geros fizinės formos niekada nežinai, ar jį įveiksi”, – prisipažino A.Valionis.
Tik kartą jis susigundė bėgti visą maratono distanciją.
Ruošiantis pusmaratoniui užtenka kelis mėnesius kas savaitę nubėgti po 40–60 kilometrų.
Šalia Vilniaus, Antaviliuose, gyvenančiam politikui yra puikios sąlygos treniruotis. Ošiantys miškai bėgiką slepia nuo kaitros net vasaros dieną.
Vyras renkasi kasdien vis kitokį atstumą: pirmadienį bėga 5–7 kilometrus, antradienį – tiek pat, trečiadienį – jau 12–15 kilometrų, ketvirtadienį – vėl 5–7 kilometrus, penktadienį arba šeštadienį renkasi ilgą distanciją – 20–22 kilometrus, o sekmadienį ilsisi.
Kad geriau atsipalaiduotų raumenys, tą dieną vyras eina paplaukioti.
– Ar turite savo taisyklių, kaip sportuoti ir nepervargti?
– Vyresnio amžiaus žmonių, sakyčiau, subrendusių jaunuolių, klaida yra tai, kad jie neįvertina galimybių.
Įsivaizduodami, kad dar yra jauni, pradeda energingai treniruotis, o organizmo galimybės silpnėja.
Žaviuosi ne tik bėgimu. Futbolas, stalo tenisas – dar du dalykai, kurie man padeda išsaugoti gerą savijautą.
– Kaip apskaičiuojate savo fizinį krūvį?
– Užsispyrę žmonės dažnai negirdi vidinio balso, spaudžia iš savęs tiek, kiek gali. Aš taip nesielgiu.
Bėgdamas kiekvienas žmogus turi turėti prietaisą, matuojantį pulsą. Yra formulės, kaip pagal amžių ir kitus rodiklius apskaičiuoti optimalų pulsą.
Atsižvelgdamas į savo amžių, apskaičiuoju pulsą – jis turi siekti iki 170 dūžių per minutę.
Pasirinkęs ilgesnę distanciją stengiuosi, kad pulsas nebūtų didesnis nei 155 dūžiai per minutę.
Pernai rudenį Vilniaus maratone bėgau užsižiopsojęs, staiga žiūriu – pulsas siekia 180 tvinksnių per minutę.
Tąsyk nieko baisaus neatsitiko, nes buvau tinkamai pasiruošęs.
– Kaip pagerėjo jūsų savijauta pradėjus bėgioti?
– Esu energingas visą dieną, mintys būna šviesesnės, gerėja reakcija.
Bėgti man naudinga, nes turiu šiek tiek padidėjusį kraujospūdį. Sportuojant plečiasi kraujaugyslės, todėl kraujospūdis vėl pasidaro normalus.
– Kas privertė keisti įpročius?
– Gyvenimas. Daugiau dėmesio savo sveikatai pradėjau skirti nuo 2005-ųjų balandžio, kai mečiau rūkyti.
Anksčiau kasdien reikėdavo po 50 cigarečių, o šiemet sukako septyneri metai, kai išsiverčiu be cigaretės.
Dirbamas ministru pajutau – jei noriu atlaikyti tokį krūvį, turiu ką nors daryti. Jaučiausi pažeidžiamas.
Nuo 2006-ųjų ėmiau reguliariai bėgioti. Turėjau daugiau laiko, nes tada buvau nebe ministras, o Seimo narys – plenariniai posėdžiai Seime prasidėdavo ne taip anksti. Galėdavau pabėgioti iš ryto, paplaukioti ežere.
– Ką galėtumėte patarti tiems, kurie vis nesiryžta bėgioti?
– Daug kas mano, kad bėgimas padeda lieknėti. Aš taip pat klydau manydamas, kad pradėjęs bėgioti galėsiu valgyti, kiek užsimanysiu. Kai nustoji bėgioti, o valgai tiek pat, antsvoris pajuntamas per 2–3 dienas.
Kiekvieno bėgiko geležinis principas turėtų būti toks: „Nebėgi, vadinasi, nevalgai.”
Numesti svorio bėgiojant įmanoma tik tada, kai yra subalansuojamos kilokalorijos. Pavyzdžiui, nubėgus kilometrą organizmas sudegina maždaug 74 kilokalorijas.
– Ar bėgti nėra nuobodu?
– Tai priklauso nuo charakterio. Man patinka vienatvė. Bėgdamas galiu klausytis radijo žinių, muzikos, kaip čiulba paukščiai, pasidairyti, kas žydi.
– Nebijote, kad dyla sąnariai?
– Mane įspėjo, kad bėgiojant galima pažeisti sąnarius ir stuburą. Gera avalynė turėtų juos apsaugoti.
Dar viena pažeidžiama vieta – kaklo slanksteliai ir sprandas. Sulenkus rankas, matyt, ši vieta įsitempia, todėl bėgikų sprandas yra silpnas.
– Kai nesinori bėgti, ar nejaučiate kaltės, kad švaistote laiką?
– Kartais tingisi bėgti. Norėdamas tuo įsitikinti, bėgu bent 15 minučių. Būna, kad per tą laiką pagaunu ritmą ir nepajuntu, kaip pralekia valanda.
Yra senas anekdotas. „Vieni sako: „Negerk, nerūkyk, neik pas moteris”. Ar taip elgdamasis ilgiau gyvensiu? – teiraujasi žmogelis gydytojo, o tas jam atsako: „Ne, gyvensi tiek pat, bet gyvenimas tau atrodys ilgas ilgas.”
Vadinasi, tai, kas nėra malonu, žmogui pailgina laiko suvokimą, o tai, kas malonu, pralekia kaip akimirka.
Svarbu, kad žmogus ne vien bėgtų, bet ir mankštintųsi – kasdien darau pratimus, skirtus nugaros, juosmens, pilvo raumenims.
Mankštintis galiu bet kur – tiek miške, atsirėmęs į kelmą, tiek namuose, nes turiu didelį guminį kamuolį.
Mėgstu daryti prisitraukimus – tai stiprina pečių, rankų raumenis.
Manau, geriausias būdas treniruotis – plaukimas, nes tada neapkraunamas stuburas, o dirba apie 90 procentų kūno raumenų.