Jau buvau atsisveikinęs su teatru, nors jam atidaviau daug metų. Net susitaikiau su tokia lemtimi. Bet neseniai kelyje atsirado „Domino” teatras. Lengvo žanro, bet vis tiek smagu. Į spektaklius susirenka daug žmonių. Jie klykia, ploja atsistoję.
Tokiomis džiugiomis akimirkomis pagalvoju: yra dėl ko būti šioje žemėje.
Aktoriai turi gerbėjų. Tai normalu. Atvirai kalbant, niekada į gerbėjas per daug nekreipiau dėmesio, nebent būdavo perlenkta lazda.
Esu bėgęs nuo įkyrių gerbėjų. Prisimenu, kaip kartą skuodžiau Lietuvos kino studijos kiemu ir užsirakinau grimo kambaryje.
Buvau persekiojamas net per kelis filmavimus iš eilės. Iš pradžių buvo viena persekiotoja, vėliau atsirado antra ir trečia. Veikė savotiškas susivienijimas.
Kartą grimo kambaryje radau stiklainį su kotletais. Šalia buvo padėta lėkštė ir kažkoks raštelis. Bijojau išeiti iš grimo kambario – žinojau, kad kotletus atnešusi moteris sėdi netoliese už durų ir laukia.
Esu susidūręs ir su romantiškesnėmis persekiotojomis. Pavyzdžiui, už mašinos valytuvų ne kartą radau visokių laiškų.
Būdavo, parvažiuoju vėlai vakare į namus, o iš ryto matau ant automobilio priekinio stiklo šviečiantį laiškelį.
Taip tęsėsi ne vieną dieną. Nejauku būdavo vakare išlipti iš automobilio, nes kokia nors moteris galėjo stebėti iš už namo kampo. Bet paslaptingoji gerbėja taip niekada ir nepasirodė.
Manau, visos moterys yra žavios.
Bet niekada nemėgau tų, kurios nežinia iš kur atsiradusios puola ant kaklo ir bando nusitempti už skvernų į nuošalesnę vietą. Moteris turi turėti savigarbą ir paslaptį.
Pavyzdžiui, vieno vakarėlio metu pastebėjau gražią moterį. Žiūrėjau į ją, o ji į mane nekreipė dėmesio. Tai mane suintrigavo. Buvo tapę įprasta, kad viešosiose vietose dailiosios lyties atstovės daugiau ar mažiau į mane atkreipia dėmesį.
Po kiek laiko aš dar labiau sutrikau. Vakaro pabaigoje abejingai nusiteikusi moteris staiga emociškai pratrūko – pakvietė šokti ir išrėžė tokį meilės prisipažinimą, kad netekau žado, pradėjo žliaugti prakaitas, nesupratau, kas vyksta. Buvau suintriguotas ir po to – nokautuotas.
Netikiu, kad moteris ir vyras gali būti paprasčiausi draugai.
Žinoma, galima eiti su moterimi į žvalgybą ar futbolo rungtynes, bet taip pat būtina trauka, meilė ir seksas. Jei šalia stovi moteris, ir dar graži, suveikia fiziologija. Šito po žeme neužkasi.
Nereikia stengtis suprasti moters. Tai – beviltiška. Moterį reikia mylėti, kad ji būtų švelni ir graži.
Esu sugalvojęs savotišką palyginimą: moterį reikia vertinti tarsi gertum degtinę – švelniai ir po truputį, tada ji teiks malonumą.
Žinau, kad su moterimi ginčytis yra beprasmiška, bet dažnai nutrūkstu, prasiveržia temperamentas. Po to būna gėda, jaučiuosi kvailai, nes susidaro įspūdis, kad aiškinuosi santykius su siena arba pats su savimi.
Mano žmonos Ugnės Zodiako ženklas – Skorpionas. Perkalbėti ar nuginčyti jos faktiškai neįmanoma. Tai suvokiau prieš daug metų, bet kai kyla arši diskusija, imu karštai įrodinėti savo tiesą.
Neturiu įpročio atsiprašyti. Tai – mano yda. Dažnai galvoju, kad esu teisus. Nors žinau, kad toks požiūris yra kvailas, vis tiek esu egoistas ir savimyla.
Moters ašaros mane veikia, kaip ir kiekviena nuoširdi žmogaus emocija, bet širdies per daug nesuspaudžia. Kur kas didesnį įspūdį patiriu, kai pats apsiverkiu. Tada man būna savęs gaila, tampu sau kilnus ir gražus.
Vyrui reikia įdėti nemažai pastangų norint moterį padaryti laimingą. Kartais susimąstau: jei galėčiau ir visko daug turėčiau, savo mylimai moteriai atiduočiau viską. Argi gaila?
Nors dažnai atrodo, kad pajėgčiau mėnulį su žvaigždėmis nukabinti, turiu dar vieną keistą savybę – retai sakau komplimentus, retai dovanoju gėlių. Egoistas. Esu pripratęs, kad man gėles dovanotų.
Pirmoji mano meilė buvo rusų aktoriaus Vladimiro Vysockio žmona Marina Vladi. Amerikiečių dainininkė Whitney Houston – antroji mano meilė.
Būdamas paauglys viename filme išvydau vaidinančią Mariną. Ten ji buvo visai jaunutė, seksuali, nuostabi. Tą filmą tuometiniame sostinės „Planetos” kino teatre (dabar „Skalvija”) žiūrėjau gal aštuonis kartus. V.Vysockiui pavydėjau ne aktorinio talento ar dainų, o žmonos Marinos.
Neseniai mirusi Wh.Houston, mano nuomone, irgi buvo fantastiška. Įsivaizduoju, kad yra nemažai puikiai dainuojančių tamsiaodžių, bet ši dainininkė buvo išskirtinė. Ji skleidė dievišką šilumą, šviesą.
Mylimųjų mano gyvenime buvo daug. Visų nevardinsiu – baisus skaičius.
Ką man reiškia meilė? Nežinau, kaip tą jausmą iššifruoti. Mes visi susitarę dėl bendrinio pavadinimo „meilė”, bet nežinau, kas tai yra: prisirišimas, aistra, o gal visuma.
Meilės išraiška turi būti vidinė, o ne žodinė. Užtenka žvelgti žmogui į akis ir nieko nesakyti – tikri jausmai akivaizdūs.
Ko meilė teikia daugiau – džiaugsmo ar kančios? Be abejo, džiaugsmo.
Niekada nesikankinau dėl meilės. Buvo mano gyvenime moterų, bet nebuvau sportininkas meilės reikaluose. Netgi, galima sakyti, elgdavausi kaip savotiškas idiotas, nes visada įsimylėdavau.
Niekada nesitempiau moters į lovą vien tam, kad patenkinčiau fiziologinius poreikius ir po to tyliai dingčiau iš ryto, jai dar nepramerkus akių.
Vienas mano draugas, gyvenantis Prancūzijoje, yra išmintingai pasakęs: jei moteris pasižiūri į tave, nusišypso ir mirkteli, viskas – nebegali praeiti pro šalį. Tai yra Dievo ženklas tau.
Jei abejingai praeisi pro šalį vieną, antrą, trečią kartą, užrūstinsi Dievą ir jis daugiau tokio ženklo nebeduos.
Lietuvės moterys drąsios, atvirai rodo dėmesį. Bet man patinka rafinuotas elgesys. Negaliu pakęsti, jei dėmesingumas susijęs su kotletais stiklainiuose arba tempimu į lovą.
Ko neatleisčiau net mylimai moteriai? Turbūt neištikimybės tuo metu, kai esame kartu.
Visą gyvenimą buvau šeimoje – pirmoje ir antroje santuokoje, bet niekada nesijutau esąs ypatingu šeimos žmogumi.
Nelabai moku vaikų prižiūrėti. Dėl to jaučiu didelę kaltę. Kartais manau, kad nesu sukurtas šeimai, tačiau kažkodėl man ten yra lemta būti.
Esu sugalvojęs savotišką palyginimą: moterį reikia vertinti tarsi gertum degtinę – švelniai ir po truputį.