Liekna, jaunatviškai apsirengusi tamsiaplaukė išlipa iš visureigio – nenaujo, bet su išskirtiniu numeriu 001.
Šalia galingos mašinos, priklausančios jos sutuoktiniui, moteris atrodo dar trapesnė. Bet tai tik išorinis įspūdis, gali apsigauti palaikydamas ją silpna.
Kai Ineta Malinauskienė tiesi kaip styga kaukši aukštakulniais, o po to puikiai pozuoja fotografui, jauti jos viduje slypinčią stiprybę. Tai nerodoma, paslėpta, kaip ir jos meilės istorija bei gyvenimas su įtakingu vyru.
Kitokia moteris turbūt ir negalėtų būti šalia veiklaus, energingo, Druskininkus moderniu kurortu pavertusio Ričardo Malinausko. Jam, kaip ir Inetai, nepatinka viešai skalbti savo baltinius, puikuotis geru gyvenimu.
Druskininkų žmonės kelis mėnesius net nežinojo, kad jų meras antrą kartą vedė. Tik 2010-ųjų pabaigoje, kai jaunavedžiai grįžo iš Meksikos, po Druskininkus nuvilnijo žinia apie slaptas vedybas.
Slapukas meras ne tik vedė, bet ir 2011-ųjų pavasarį susilaukė sūnaus. Mažajam Ričardui, kaip ir tėvas gimusiam balandžio 22-ąją, jau metai.
Per tuos metus Ineta apsiprato su smalsiais žvilgsniais, apsodino gėlėmis namą, susidraugavo su trimis vyro vaikais iš jo pirmosios santuokos ir pagaliau ryžosi šiam interviu.
Pirmąkart savo gyvenime duodama interviu I. Malinauskienė jaudinosi, lėtai rinko žodžius, tačiau kartu atskleidė savo paprastumą ir išsipildžiusį meilės troškimą.
– Iki šiol viešai nepasakojote apie savo pažintį su Ričardu Malinausku, todėl ji atrodo paslaptinga ir įžiebia gandų. Praskleiskite tą paslapties šydą.
– Niekada anksčiau net nepagalvojau, kad būsiu Ričardo Malinausko žmona, kad mes auginsime sūnų. Ir tada, kai pirmą kartą susitikome prieš maždaug devynerius metus, tokių minčių nebuvo.
Tąkart Naujuosius metus šventėme toje pačioje draugijoje. Aš buvau su savo būsimu vyru. Ričardas – su savo žmona Daiva.
Visų nuotaika buvo puiki, šokome. Tada šokių aikštelėje pirmą kartą trumpai pasikalbėjome su Ričardu. Jis tik paklausė, iš kur esu kilusi. Pasakiau, kad iš Alytaus.
Po to nebuvome susitikę – kiekvienas ėjome savu keliu.
Po šešerių metų atsitiktinai susitikome vienoje Druskininkų kavinių.
Pirmasis mane užkalbino ir gražų komplimentą pasakė Ričardas. Padėkojusi už komplimentą priminiau jam, kad jau buvome susitikę anksčiau. Nustebęs jis pajuokavo, kad tokios moters neįmanoma užmiršti, ir pasiūlė kitą dieną papietauti.
– Ričardas tuo metu jau negyveno su pirmąja žmona Daiva, o jūs?
– Mano santuoka taip pat buvo iširusi. Ir Ričardas, ir aš buvome laisvi.
Taigi kitą dieną susitikome Vilniuje pietų metu.
– Tada jūs dirbote sostinėje?
– Tuo metu jau nebedirbau Vilniuje. Nors darbas vienoje telekomunikacijų bendrovėje man patiko, palikau jį dėl šeiminių problemų. Šeima man – didžiausia vertybė, dėl jos galėčiau paaukoti labai daug.
– Ar pirmasis vyras norėjo, kad jūs atsisakytumėte mėgstamo darbo?
– Ne, jis niekada man nepriekaištavo, nors trejus metus kasdien važinėjau į Vilnių iš Alytaus.
Mano išėjimo iš darbo priežastis kita. Jaučiau, kad mes su vyru tolstame vienas nuo kito. Aš norėjau tikros šeimos, tikėjau – jei būsiu arčiau namų, su vyru daugiau laiko praleisime kartu.
Atsisakiau karjeros, bet tai nepadėjo išsaugoti santuokos.
Nejaučiu savo pirmajam vyrui pykčio, nesinešioju širdyje ir nuoskaudos. Šalia to žmogaus aš suaugau, subrendau. Kai susitikome, man dar nebuvo net aštuoniolikos metų. Jis už mane dešimčia metų vyresnis.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.