Buvusi D. Zvonkaus žmona Natalija už jį daug greitesnė. Prabėgus metams po skyrybų dainininkė 2011-aisiais ištekėjo už verslininko Danieliaus Bunkaus ir susilaukė sūnaus, kuris rugpjūtį švęs pirmą gimtadienį. Ko delsia Deivydas?
D. Zvonkus: Bus laikas, bus ir vaikas. (Juokiasi.)
K. Nemycko: Ištekėti niekada nevėlu. Esu taip auklėta, kad geriau penkiskart pamatuoti, o po to sėti. Turiu pajausti, kad tikrai noriu kurti šeimą. Iki šiol nepadariau tokio žingsnio ir man neteko gailėtis.
Turėjau progų ištekėti, bet anksčiau ar vėliau būtų įvykusios skyrybos, o aš to mažiausiai noriu. Kai kurios mano draugės patardavo: ištekėk, o jei nepatiks, išsiskirsi.
D. Zvonkus: Tokia draugių nuomonė – nesąmonė.
K. Nemycko: Noriu būti įsitikinusi, nors niekas negali žinoti, kaip po vedybų susiklostytų gyvenimas.
Mano vyriausia sesuo pedagogė Lilija (42 m.) ištekėjo prieš šešerius metus, o kita sesuo, taip pat pedagogė Alicija Beata (41 m.) – prieš vienuolika.
Tėvui Ignatui buvo 33-eji, kai jis vedė mūsų mamą Haliną. Ji – 12 metų jaunesnė už tėtį. Mūsų giminėje šeimos kuriamos vėlai.
Šiais laikais šeimos taip pat kuriamos vėliau. Juk moterys pirmą vaiką gimdo ir būdamos keturiasdešimties.
– Katažina, ar norėtumėte sulaukti senatvės su Deivydu?
K. Nemycko: Būtų kvaila negalvoti apie bendrą ateitį, jeigu man gera su tuo žmogumi.
D. Zvonkus: Aš irgi norėčiau pasenti su Katažina, o pasenęs sugrįžti su ja į jaunystę. (Kvatoja.)
– Ar gailitės, kad anksčiau nesutikote Katažinos?
D.Zvonkus: Pačiu laiku ją sutikau, nes prieš dešimt metų buvau kitoks nei dabar. O Katažina dabar yra tokia, kokia gali būti mano įsivaizduojama tobula moteris.
– Kur susikirto jūsų keliai?
D. Zvonkus: Daugiau nei prieš dvejus metus susipažinome „Žvaigždžių duetų” užkulisiuose. Katažiną man pristatė pažįstama. Ji paprašė elektroninio pašto adreso, kuriuo Katažina galėtų atsiųsti kelias savo dainas.
Atsiuntė kelis kūrinius, paklausiau. Kai mieste ją sutikdavau, pasisveikindavau.
Po metų susitikome „Chorų karuose”. Aš vadovavau Smaragdiniam chorui, o Katažina dainavo Stanislavo Stavickio-Stano suburtame Tarptautiniame chore. Kadangi Stano – mano draugas, mūsų kolektyvai irgi draugiškai bendravo.
– Stano – jūsų piršlys?
D. Zvonkus: Galima taip sakyti.
K. Nemycko: Bet „Chorų karuose” neužsimezgė draugystė.
– Vadinasi, jūsų meilė nebuvo iš pirmo žvilgsnio.
D. Zvonkus: Iš pirmo žvilgsnio ji man pasirodė graži moteris, bet daugiau minčių neturėjau. Pasibaigus „Chorų karams” kartais pabendraudavome virtualiojoje erdvėje.
K. Nemycko: Dar „Chorų karų” užkulisiuose Deivydas juokais paklausdavo: „Kada, panele choriste, eisime gerti kavos?”
Pasibaigus projektui socialiniame tinkle „Facebook” jis priminė, kad nebeliko galimybės nei pasimatyti, nei televizijos kavinėje kavos išgerti. O aš tiesiai šviesiai parašiau: „Galime juk kavos išgerti nebūtinai televizijoje?” Žiūriu, jam patiko pasiūlymas.
D. Zvonkus: Pirmąkart susitikę puodelio kavos labai šiltai ir draugiškai pabendravome. Nors kviečiau kavos, Katažina prisipažino: „Aš mielai dar ir pavalgyčiau.” Ji užsisakė kepsnį.
Vėliau ją pakviečiau į filmą, paskui paprašiau įdainuoti vienos dainos versiją. Nors daugeliui atrodo, kad mane moterys išnaudoja, iš tikrųjų aš iš išskaičiavimo susidedu su moterimis. (Juokiasi.)
K. Nemycko: Kadangi praėjusią vasarą daug koncertavau, Deivydas po koncertų užsukdavo į namus man įteikti rožių.
– Ar nebijojote užmegzti draugystės su Deivydu dėl to, kad daugelis ims jus lyginti su buvusia jo žmona Natalija?
K. Nemycko: Man svarbu, kokia aš esu Deivydui, o ne aplinkiniams. Nors pripažinsiu, nebuvo malonu, kai virtualiojoje erdvėje užvirė balsavimas: aš ar Natalija labiau tinku Deivydui?
Tačiau nekilo minčių atsisakyti draugystės vien dėl to, jog pasipils apkalbų. Esu drąsi – svarbu, kad man gera su tuo žmogumi. O jis irgi puikiai jaučiasi šalia manęs.
– Kuo Deivydas papirko?
K. Nemycko: Nuoširdumu ir atvirumu. Jis man patiko, kad nevaidina kitokio negu yra, nemeluoja.
– Deivydai, kodėl sekasi į porą išsirinkti tik dainininkes?
D. Zvonkus: Apie tai nesusimąsčiau. Tačiau dabar neabejoju, kad kai antroji pusė – iš tos pačios srities, lengviau mezgasi kalba. Tai svarbu santykių pradžioje. O vėliau tampa svarbu ir panašus gyvenimo būdas.
Vargu ar galėčiau draugauti su bankininke, nors ji ir būtų labai žavi. Manau, greitai prieitume liepto galą, jeigu ji savaitgalį norėtų eiti į svečius, o aš skubėčiau dirbti.
K. Nemycko: Man anksčiau nesusiklostydavo santykiai su vaikinais dėl to, kad pradėjus svarstyti apie bendrą gyvenimą iškildavo problemų. Dažnas vyras nenorėtų, kad jo vaikų motina savaitgaliais kur nors bastytųsi.
Deivydas – man pirmas vyras iš muzikos pasaulio, todėl mane supranta.
D. Zvonkus: Yra daug dalykų, kurių neturiu aiškinti Katažinai. O moteriai iš kitos srities turėčiau teisintis, kodėl šeštadienį manęs nebus namie.
– Buvusią D.Zvonkaus santuoką persekiojo įvairaus plauko skandalai – nuo nulaužtų vienos atlikėjos nagų iki neva buvusio išprievartavimo. Ar nesibaiminote, kad jūsų draugystę su Deivydu gali lydėti tų skandalų šleifas?
K. Nemycko: Nesekiau jo gyvenimo naujienų. Aš net nebuvau girdėjusi tų istorijų.
D. Zvonkus: Kaltinimo išprievartavimu man nebuvo pateikta. Tiesiog buvau paminėtas viename neblaivios panelės pareiškime. Jame mergina pateikė versiją, esą ja buvo pasinaudota. Kaip vienas iš galimų asmenų, buvusių toje kompanijoje, buvau įvardytas aš. Tai – nesąmonė.
K. Nemycko: Jeigu kiltų kokių nors abejonių, susėstume su Deivydu ir pasikalbėtume. Bet Deivydo neva buvusia išprievartavimo istorija nesidomėjau – dabar man tai kelia juoką.
– Ar pasakėte Deivydui pamokslą, kai jis sėdo prie vairo išgėręs ir metams neteko teisės vairuoti?
K. Nemycko: Kiekvienam gali taip atsitikti.
D. Zvonkus: Ji nelinkusi barti. Katažina ramiai paaiškino, ką galvoja.
– Gal Katažina dabar visur jus vežioja?
D. Zvonkus: Kai kada ji paveža, bet stengiuosi jos savo problemomis neapkrauti. Dažnai sėdu ant dviračio, einu pėsčias, išsikviečiu taksi.
– Kaip jūsų draugystę vertina tėvai?
D. Zvonkus: Su Katažinos tėvais susipažinau praėjusį rugsėjį, prabėgus dviem mėnesiams nuo draugystės pradžios.
Katažina mane pakvietė į savo tėviškėje Padvarionyse, Vilniaus rajone, vykstančią derliaus šventę. Prisimenu, buvo labai karšta diena, derliaus šventė buvo labai soti, nes kaimo bendruomenė mane priėmė su meile ir viskuo privaišino.
– Kaip susikalbėjote su lenkų tautybės mylimosios tėvais?
D. Zvonkus: Moku rusiškai, nes esu iš kartos, kuri mokykloje išmoko tą kalbą. Kadangi rusų kalba panaši į lenkų, tai suprantu nemažai ir lenkiškų žodžių. Jeigu užsibrėžčiau tikslą išmokti lenkų kalbą, po metų galėčiau laisvai susikalbėti.
K. Nemycko: Mano tėvai supranta lietuviškai, bet jiems sunkiau bendrauti.
D. Zvonkus: Mano mama Janina, kuri domisi etnokultūra, sykį televizijos ekrane išvydusi Katažiną, vilkinčią tautinius drabužius, iškart ją įsimylėjo. Ji man paskambino ir pasakė: „Kokia faina ta Katažina, perduok jai linkėjimų.”
Pirmą sykį jos susipažino Vilniuje, kai mama buvo atvažiavusi iš Klaipėdos aplankyti manęs. Jos viena kitai patiko.
– Katažina moka pamelžti karvę, nuravėti daržą. Ar norėtumėte gyventi kaime?
D. Zvonkus: Mes apie daug ką svajojame, nes svajonės – varomoji jėga.
K. Nemycko: Mano tėvai – nieko prieš. Jie siūlo: atvažiuokite pas mus, kurkitės. (Juokiasi.)
– Ar daug padedate tėvams?
D. Zvonkus: Šį pavasarį kaip tyčia buvau pasinėręs net į du televizijos projektus. Buvau nusilakstęs, be jėgų.
K. Nemycko: Man kaip tik buvo pasibaigęs projektas, todėl padėjau tėvams pasodinti bulves. Užaugau kaime, todėl nesibaidau darbų.
Nesu modelis, kad bijočiau tvarkytis namie ar vengčiau kaimiškų darbų. Tačiau mano mamą kaimynai juokais bara: „Kaip galite leisti Katažinai sodinti bulves, juk jai reikia gražiai atrodyti.” Visi stebisi, kad aš dirbu darže, nes įsivaizduoja: jei dainuoji, esi išpuikusi.