Baleto pedagogė ir choreografė E. Juodišienė nemėgsta kelti balso, tildyti vaikų – jai paprasčiau pačiai parodyti, kaip reikia atlikti šokio pratimą.
Grakšti, liekna moteris daug nesivargina ir nebraukia nuo kaktos prakaito, nebraška jos sąnariai, kai demonstruoja kokį nors judesį.
Iki šiol sveikata nesiskundžianti vilnietė prisipažino, kad ligos ją aplenkia, nes turi mėgstamą darbą, jaučiasi reikalinga, o labiausiai – vaikams.
Žavi moteris yra išugdžiusi ne vieną baleto žvaigždę: Nacionalinio operos ir baleto teatro primabaleriną Loretą Bartusevičiūtę-Noreikienę, šiuo metu Nyderlanduose šokančią baleriną Astą Bazevičiūtę, moderniojo šokio pedagogę ir choreografę Indrę Pačėsaitę.
Šį pavasarį seniausias Lietuvoje klasikinio ir moderniojo šokio kolektyvas „Polėkis”, kurį įkūrė E.Juodišienė, šventė 45 metų sukaktį.
Ta proga surengtame įspūdingame koncerte dalyvavo 135 šokėjai nuo 5 iki 25 metų.
„Norėčiau iki paskutinio atodūsio likti su baletu, neįsivaizduoju kito dalyko, dėl kurio būtų verta gyventi”, – prisipažino kasdien su būsimosiomis šokėjomis repetuojanti E. Juodišienė.
Nors laisvalaikiu pedagogė mėgsta lankytis teatruose, negalėdama dirbti su vaikais liktų nelaiminga.
Šiemet sukanka 60 metų, kai E. Juodišienė nesiskiria su baletu.
„Ar neatsibosta?” – pasiteiravau.
„Ne, prašau Dievo, kad man dar duotų sveikatos dirbti”, – sakė E.Juodišienė, turinti pareigų ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ji vadovauja mimanso artistų grupei, kur sceninę praktiką atlieka būsimieji vokalistai.
Nebūna dienos, kad ji nesusitiktų su kolektyvo „Polėkis” auklėtinėmis.
Šokėjos, kurios lanko „Polėkį” nuo šešerių metų ir dažnai jį palieka būdamos studentės, dalyvauja daugelyje spektaklių, pavyzdžiui, operose „Valkirija”, „Karmen”, baletuose „Gulbių ežeras”, „Miegančioji gražuolė”.
Gimusi Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose, vaikystėje ji svajojo tapti ne tik balerina, bet ir sunkvežimio vairuotoja. Tais laikais Kaune vairuoti sunkvežimį galėjo ne bet kas.
Pirmuosius žingsnius scenoje ji žengė 1950-aisiais Kaune, kai Muzikiniame teatre buvo statomos operetės.
1952-aisiais kaunietė atsidūrė Vilniuje, gavusi kvietimą ruoštis lietuvių kultūros dekadai Maskvoje, nes buvo susigriebta, kad trūksta šokėjų.
Tąsyk iš Kauno atrinko tris šokėjas. E. Juodišienė pateko tarp išrinktųjų.
Kai po sėkmingų gastrolių Maskvoje grįžus į Lietuvą tuometis Operos ir baleto teatro direktorius paklausė, ką galvoja daryti – šokti operetėje ar likti sostinėje, E. Juodišienė nedvejojo.
„Tada prisipažinau, kad man didžiausia laimė likti Vilniuje”, – prisiminė lemtingą pokalbį baleto artistė.
Ji buvo dukart ištekėjusi, susilaukė sūnaus Ugniaus Juodžio.
Jos pirmoji santuoka iširo po 6 metų. Moteris neslėpė, kad jautėsi nesuprasta, kai dalindavosi mintimis su savo pirmuoju sutuoktiniu, kuriam labiau rūpėjo inžinerija ir energetika, o ne menas.
Persikėlusi į Vilnių Elena susipažino su antruoju savo vyru Izidoriumi Juodišiumi, kuris grojo antruoju smuiku Operos ir baleto teatro orkestre.
Kadangi šokėjos pirmasis vyras buvo Juodis, dar kartą iškėlus vestuves jos pavardė pasikeitė nedaug – iš Juodienės ji tapo Juodišiene.
Elena mano, kad Izidorius jai buvo skirtas. Grįžusi po spektaklio į namus ji jau turėdavo su kuo pasikalbėti. Nors Elena šokdavo tik kordebalete, Izidorius suprasdavo kiekvieną jos judesį.
„Žiūrėk, pavėlavai vienu taktu”, „Kodėl per anksti pašokai?” – daug pastabų pažerdavo vyras savo žmonai.
Sutuoktinio patarimų E. Juodišienei dar labiau prireikė įkūrus šokio kolektyvą „Polėkis”. Ji buvo tiek choreografė, tiek pedagogė, o jos talentingas vyras parinkdavo muziką būsimiems auklėtinių šokiams.
Būdavo, išgirsta Izidorius per radiją kokį kūrinį ir užrašo jį į magnetofono juostelę, o vėliau siūlo savo žmonai: „Paklausyk, ar tau tinka?”
1986-aisiais I. Juodišių pakirto infarktas, bet baleto artistei iki šiol atrodo, kad jis yra tik trumpam išėjęs.
Muzikanto širdis nustojo plakti per Elenos sūnaus Ugniaus jungtuves. Todėl svečiams teko dalyvauti ne vestuvėse, o laidotuvėse.
Artistės šeimoje neatsirado daugiau norinčiųjų sekti jos pėdomis.
„Nors sūnus Ugnius buvo gabus muzikai, iš jo šokėjas būtų prastas. Jis svajojo groti mušamaisiais. Aš jį įspėjau, kad mokydamasis mušti būgną neturės jokio laisvalaikio”, – prisipažino E.Juodišienė.
Pedagogė turi dvi anūkes, tačiau baleto repeticijų nė viena ilgai nelankė.
24 metų Ugnė baigė verslo psichologiją ir dirba banke, o 12-metė Laura, mėgusi šokti vaikystėje, greitai suprato, kad neturi įgimto talento.
Per ilgą laiką pasikeitė E. Juodišienės požiūris į šokėjų ugdymą. Anksčiau ji atrinkdavo mergaites, labiau atsižvelgdama į prigimtį, sąnarių lankstumą, gebėjimą pakartoti ritmą.
Vėliau pedagogė pripažino – reikia leisti šokti baletą visiems, kurie tik nori. Dabar ji priima visas mergaites, kurios nori lankyti baletą. Žinoma, jei mergaitė ašaroja ir nenori šokti, pedagogė pataria tėvams pasiimti savo dukterį ir jos nekankinti.
„Kaip jums pavyksta išsaugoti energiją?” – dar paklausiau E. Juodišienės, kurios jau laukė repeticija.
„Jei neturėčiau vaikų kolektyvo, ko gero, būčiau senutė, eičiau pasivaikščioti su kitomis bendraamžėmis ir skųsčiausi, kad ką nors skauda. Man būna liūdna, kai ateina vasaros atostogos ir žinau, kad tik rudenį sutiksiu savo mergaites”, – kalbėjo E. Juodišienė.