Paauglystėje kokias tris dienas esu rašęs dienoraštį, bet greitai supratau – tai ne man.
Niekada nesuprasdavau, kodėl žmonės rašo dienoraščius. Stengiuosi per ilgai neflirtuoti su tuo, kas jau įvyko.
Mes, kūrėjai, nesame antžmogiai. Jei jau rašome dainas, 99,9 procento jausmų jose bus pačių išgyventi. Tai pervirškinta, sumalta ir išdėliota mūsų patirtis. Tuos dainų žodžius galima pavadinti ir dienoraščiu, nes juos įkvėpė įvykiai, žmonės, jausmai, sukrėtę mūsų makaules.
Esu buvęs susitikime su amerikiečių rašytoju Johnu Irvingu. Jis sakė, kad sunkiausia parašyti pirmąjį sakinį, o po to viskas eina tarsi savaime. Man atrodo, jis šiek tiek koketavo. Sugalvoti pirmąjį sakinį yra paprasčiausia.
Manęs niekada nebuvo aplankęs stebuklingas nušvitimas, kad staiga pabyra žodžiai ant stalo ir tekstą parašau per vieną minutę. Kūryba – lipdymas, dėliojimas, braukymas, vėl dėliojimas.
Sėdi bet kur, stukteli emocija – tai rūsti, tai linksma. Nepaleisdamas tos emocijos vaikštau po kambarius, suku ratus, daug rūkau ir dėlioju. Kartais ta emocija pagauna važiuojant automobiliu, kartais – žvejojant, kartais – po kelių viskio stiklų. Tada išeini iš baro ir vaikštai burbėdamas žodžius po nosimi.
Prasidėjo Europos futbolo čempionatas. Kaip tik dabar spoksau į futbolo kamuolį.
Esu sukūręs dainą apie futbolą ir meilę – „Bliamba, juk aš tave myliu”.
Žaisdavau su draugais futbolą ir matydavau jų moteris, savo drauges, kurios išgyveno įvairias emocijas. Man tai atrodė kaip jų susitaikymas su tam tikra vyriška liga – futbolu.
Šis žaidimas kaip koks diabetas – niekada neišsigydysi ligos, bet ją gali valdyti. Vyras vakarais žais futbolą, po to galbūt užsisėdės su draugais visiškai pamiršdamas, kad moteriai žadėjo ką nors veikti kartu.
Kita vertus, pažįstu tuos vyrus. Žinau, kad tas moteris jie myli kur kas labiau nei tą kvailą žaidimą. Galiausiai futbolo rungtynės trunka tik pusantros valandos, o su moterimi gyveni parą, savaitę, mėnesį, metus.
Šia daina sakau, kad aš tave tikrai myliu. Tik kartais turiu nueiti į šoną. Ir ta meilužė yra futbolas. Nieko geriau už tave nėra, bet gyvenimas nesusideda tik iš tavęs ir manęs – yra daugiau pagundų.
Futbolo čempionato pradžia man buvo chaotiška. Dar ketvirtadienį turėjau ilgai man ramybės nedavusį koncertą. Savaitgalį buvau draugės vestuvėse.
Būdamas pokyliuose, vestuvėse stengiuosi įsijungti televizorių kokiame kambariuke ir kartkartėmis užmesti akį, kas vyksta stadione. Suprantu ir jaunuosius, ir jų tėvelius, kurie dėl vyrų lakstymo prie ekrano būna nepatenkinti.
Dėl futbolo rungtynių esu vežęsis televizorių ir automobilyje bandęs gaudyti bent klaikios kokybės vaizdą ir žiūrėti. Kažkaip spręsiu šią problemą ir šiemet.
Futbolą smagu stebėti stadione. Tačiau nuėjęs į „Vėtros” stadioną Vilniuje nepatirsi to, ką nuvykęs į Europos čempionatą. Ten graži veja, o kai rungtynės vyksta vakare, – įspūdingas apšvietimas. Ta žolė tarsi sugrąžina mus, miesto žmones, į tuos laikus, kai vyrai buvo vyrai, spardė vienas kitą, daužė. Čia yra ir žiaurumo, ir pykčio, ir elegancijos.
Kai patenkame į geras rungtynes, kur suvažiuoja 30 tūkstančių britų sirgalių ir pradeda garsiai bliauti savo dainas, – po velnių, tai yra įspūdinga. Kartais net suabejoji, ar taip gali būti.
Sėdėdamas prie televizoriaus įžvelgiu ir kitų privalumų. Dabar transliacijoms skiriamos milžiniškos lėšos. Gali išvysti pakartojimus, įdomią situaciją kitu aspektu ar sulėtintai – žiauriai gražu.
Man meilę futbolui įskiepijo tėvai. Visi vaikai Lazdijuose, kur užaugau, žaidė futbolą ir ledo ritulį. Futbolas yra gėris – didesnis nei muzikos mokyklos smuiko ar fortepijono pamokos.
Niekada nebuvau išprotėjęs vienos šalies rinktinės gerbėjas. Tačiau turiu draugų, kurie gali apsiverkti, jei jų favoritė pralošia. Esu ir buvau didelis britofilas, tad ir sergu dažniausiai už Angliją. Mūsų būrelyje amžinas karas vyksta tarp sergančiųjų už anglus ir neabejingų vokiečiams. Bet jei laimi vokiečiai, nesinervinu.