Aštuonias valandas šešis kartus per savaitę.
Prancūzijoje gyvenantis ir tik vasarą į Lietuvą sugrįžtantis A.Kaunas į golfo laukus keliauja kaip į darbą – su specialia apranga, įrankiais.
Vasarą nuo ankstyvo ryto iki sutemų Europos centro golfo klube sutinkantys Arną vilniečiai juokauja – užsispyręs kovotojas čia ir miega.
A.Kaunas – Lietuvos golfo čempionas, vienintelis lietuvis profesionalas, turintis trečiąją kategoriją. Jos neturi nė vienas golfo žaidėjas Baltijos šalyse ir Rusijoje.
Arnas neneigia, kad norint tiek pasiekti tenka daug paaukoti – jaunystės džiaugsmus, pomėgius, draugus.
Kai bičiuliai kviečia pasilinksminti, o atsispirti pagundoms labai sunku, Arnas prisimena tėvo žodžius: „Patirsi kur kas daugiau ir didesnių malonumų pasiekęs aukštumų golfo aikštynuose. Tada galėsi važinėtis pačiais geriausiais motociklais, linksmintis, kada panorėjęs.”
Linksmybių ir adrenalino Arnas išsiilgęs. Golfas – ramus, daug susikaupimo ir ištvermės reikalaujantis žaidimas. Azarto ir adrenalino čia nepasisemsi. Bet Arno noras tapti geriausiam stipresnis nei visi kiti troškimai.
„Golfas man visada buvo svarbiausias”, – neslepia geriausias šalies golfo žaidėjas.
Golfą jis žaidžia nuo 13 metų. Todėl ir neturėjo vaikystės. Po pamokų Arnas bėgdavo į tėvo bičiulių golfo laukus ir iki sutemų vienas pats mušinėdavo kamuoliukus.
Arnas buvo užsibrėžęs tikslą tapti profesionaliu žaidėju. Todėl reikėjo pasivyti ir net pralenkti tuos, kurie golfo lazdą į rankas paėmė būdami perpus jaunesni.
Praėjusių metų kovą Arnui pavyko pasiekti vaikystės svajonę – jis prasibrovė į profesionalių žaidėjų gretas.
Bet užmigti ant laurų jis neketina.
Žiemą lietuvis įtemptai pluša Prancūzijos golfo aikštynuose, konsultuodamasis su vienu labiausiai patyrusių Prancūzijos specialistų Dominique’u Barquezu.
Vasaras Arnas praleidžia Lietuvoje. Čia jis apsistoja pas močiutę sostinės Verkių rajone ir bando suderinti treniruotes su pramogomis. Miškinga vieta Arnui primena vaikystę.
Ateityje golfo žaidėjas norėtų Vilniuje įsigyti ir nuosavą būstą.
„Pas močiutę gerai. Ji lepina cepelinais, kitais lietuviškais gardumynais. Nors lietuviška virtuvė – riebi, sunki, gerai pavalgyti aš mėgstu”, – nusijuokė Arnas.
Tik grįžęs į Vilnių geriausias Lietuvos golfo žaidėjas paryčiais ieškojo veikiančios parduotuvės, kad nusipirktų butelį lietuviškos giros.
Daugiausia laiko golfo laukuose vienas praleidžiantis Arnas išsiilgęs nuoširdaus bendravimo. Gal todėl jis džiaugiasi, kad per trumpą laiką gimtinėje pavyko susirasti nemažai bičiulių.
Arnas svajoja Lietuvoje sutikti ir mylimą merginą. Vaikinas nesibaimina, kad mintys apie mylimąją trukdys susikaupti per svarbius turnyrus.
„Golfe bet kuri pašalinė mintis trukdo pasiekti gerų rezultatų. Bet kai esi įsimylėjęs, kamuoliukas skrenda toliau ir tiksliau”, – juokėsi Arnas.
Jaunas vyras svajoja užmegzti rimtus santykius su tautiete – lietuvaitės jam daug šiltesnės ir draugiškesnės nei prancūzės.
„Turėjau prancūzę draugę, bet man arčiau širdies lietuvės.
Kartą per savaitę turiu dieną be golfo. Tada su drauge galime nueiti į kiną, restoraną ar pasivaikščioti”, – pasakojo Arnas.
Patinkančią merginą jis pakviečia ir į golfo laukus. Bet Arnas pastebėjo, kad lietuvaites labiau žavi ne jo laimėjimai golfo aikštynuose, bet jo prancūzų kalbos žinios.
Merginos vis prašo aukšto tamsiaplaukio prabilti skambia užsienio kalba. O prancūziškai Arnas kalba ne ką prasčiau nei lietuviškai. Daugiau nei pusę gyvenimo Arnas praleido Pietų Prancūzijoje, Tulūzos mieste. Ten jo tėvai persikėlė, kai Arnui buvo 9-eri.
Jei ne tėvų troškimas svečioje šalyje susikurti geresnį gyvenimą, Arnas rankose laikytų ne golfo, bet ledo ritulio lazdą. Arba skambintų fortepijono klavišais.
Iš Elektrėnų kilęs vaikinas saugo ir pačią pirmąją publikaciją apie save, pasirodžiusią dar tuomet, kai jis gyveno Lietuvos ledo ritulio sostine vadinamuose Elektrėnuose.
Iš seno laikraščio iškarpos žvelgia smalsus berniukas, skambinantis fortepijonu nė nežiūrėdamas į klavišus.
Kadaise savo grojimu aplinkinius žavėjęs Arnas jau daugiau nei 11 metų nebuvo prisėdęs prie fortepijono.
„Man labai patinka fortepijono muzika. Klausausi ir galvoju – ir aš taip galėjau sugroti.
Tačiau pasirinkęs golfą visa kita turėjau pamiršti. O groti bet kaip nenoriu”, – griežtas sau ambicingasis A.Kaunas.
Kovotojo charakteriu pasižymintis jaunuolis neslepia troškimo būti geriausias. Jis jau dabar įtemptai rengiasi 2016 metais Rio de Žaneire vyksiančioms olimpinėms žaidynėms.
Tais metais golfas vėl bus įtrauktas į vasaros olimpiados programą.
„Lietuva – maža šalis, bet ji gali būti labai didelė savo pergalėmis. Kiek galėdamas pasaulyje garsinsiu Lietuvą, o Lietuvoje – golfą.
Noriu būti pirmas golfo žaidėjas lietuvis, patekęs į olimpines žaidynes. Apie antrą juk niekas nekalba. Dėl to taip anksti tapau pirmuoju profesionaliu žaidėju”, – atskleidė A.Kaunas.
Siekdamas populiarinti golfą Lietuvoje jaunas sportininkas šiemet įkūrė viešąją įstaigą „Arnas Kaunas Golf Clinic”.
Nemažai golfo specialistų A.Kaunui aiškino, kad sprendimas tapti profesionalu esant tokio amžiaus – klaida.
Arnas jiems prieštarauja: „Niekada nepadarai klaidos ką nors pasiekęs per anksti. Žinau, kad pradžia bus sunki. Bet aš suvyriškėsiu, sutvirtėsiu profesionaliame golfo pasaulyje.”
Jis ne kartą girdėjo, kad pradėjo žaisti golfą per vėlai ir todėl niekuomet netaps profesionalu. Arnas įrodė, kad taip kalbėję klydo.
„Golfą gali žaisti bet kokio amžiaus žmonės. Ir aštuoniasdešimtmetis, ir šešiolikmetis gali būti lygiaverčiai partneriai. Jeigu prieš mane laimėtų šešiolikmetis, tai būtų pamoka – per mažai dirbu.
Jei laimėtų vyresnis, vadinasi, man dar trūksta praktikos”, – savo požiūrį dėstė A.Kaunas.
Atrodo, kad ambicingą vaikiną nesėkmės tik dar labiau užgrūdina ir uždega kovoti. Kai pirmasis treneris Christophe’as Berthelot Arnui pasakė, kad iki profesionalo jam taip toli kaip iki kosmoso, užsispyręs lietuvis žinojo – jis būtinai taps profesionalu.
Tuo metu dar penkiolikametis Arnas golfo aikštynuose kone apsigyveno. Golfo kamuoliuką jis kasdien mušinėdavo po 5–6 valandas ir taip namuose kėlė nesantaiką.
Arno motina Zita ir devyneriais metais vyresnis brolis Mantas buvo įsitikinę, kad svarbiausia – mokslai.
Jiems būdavo pikta, kai grįžęs iš mokyklos Arnas puldavo ne prie pamokų, o lėkdavo į kaimynystėje esančius golfo laukus. Tik tėvas Rolandas pritarė jaunėlio sūnaus pomėgiui.
Nepaisydamas žmonos priekaištų jis aukojo visą laisvą laiką ir pinigus jaunėlio svajonei.
„Nors mano šeima nėra labai turtinga, aš visuomet turėjau geriausias golfo lazdas.
Tėvas iš paskutiniųjų stengėsi, kad turėčiau puikias treniruočių sąlygas. Už tai jam visuomet būsiu dėkingas. Vien dėl tėvo negaliu užmigti ant laurų”, – šypteli Arnas.
Dabar Rolandui Kaunui dėkinga visa šeima. Jei ne jis, kažin ar jų namuose Tulūzoje puikuotųsi tiek daug Arno iškovotų pergalingų taurių.
Persisotinęs golfu šešiolikmetis norėjo mesti sportą ir daugiau laiko skirti draugams, merginoms. Tuomet Rolandas buvo griežtas – nepaleisti vėjais visų pastangų sūnų ragino ir gražiuoju, ir piktuoju.
Iki šiol tėvas yra A.Kauno vadybininkas, rėmėjas ir psichologas. Jis lydi Arną į turnyrus. Pokalbiai su tėvu po įtemptos dienos geriausiai nuramina jaunąjį golfo žaidėją.
Iš tėvų materialinės pagalbos jis nebeprašo – svajoja pats uždirbti daug pinigų, kad galėtų dalyvauti kuo daugiau golfo turnyrų.
Vienas turnyras profesionaliam žaidėjui paprastai atsieina apie 1,5 tūkst. eurų (per 5 tūkst. litų). Norint palaikyti tinkamą formą per mėnesį reikėtų dalyvauti trijuose turnyruose.
Arnas sau to kol kas negali leisti – trūksta rėmėjų, todėl tenkinasi 6–8 turnyrais per metus.
„Negalima pamiršti, iš kur esi atėjęs. Vaikystėje negalėjau turėti visko, ko įsigeidęs.
Žinau kiekvieno uždirbamo euro skonį. Todėl pinigais nesišvaistau. Esu taupus”, – tvirtina Arnas.
Bet jei nepavyks įgyvendinti siekių golfo aikštynuose, badauti Arnui neteks. Praėjusiais metais Sent Mari Šv.Sernino universitete jis baigė tarptautinės prekybos studijas.
„Diplomas valgyti neprašo. Gal man jo niekuomet ir neprireiks, bet žinosiu, kad turiu antrą šansą”, – atsakingu požiūriu į gyvenimą stebino Arnas.
O ar niekuomet jo nesugundė prancūziškas pasas? Arnas purto galvą: „Man malonu garsinti savo šalį.”
Norėdamas išsaugoti Lietuvos pilietybę jis atsisakė pasiūlymo nemokamai studijuoti specialioje prancūzų sporto mokykloje. Golfo žaidėjo patriotizmas, matyt, perduotas per kraują.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gimęs Arno prosenelis, tarpukariu atvykęs į Lietuvą ir apimtas patriotinių jausmų, iš Calvino tapo Kaunu.
Gal todėl po aštuonerių metų pertraukos sugrįžęs į Lietuvą Arnas netruko čia pasijusti kaip namie. Sportininkas šypsosi – Lietuvos žmonių šiluma kompensuoja vėsius orus.
Bet Arnas pripažįsta, kad gimtinėje įgijo ir nemažai priešų, pavydinčių jam sėkmės: „Negaliu būti visiems tobulas. Vienoms merginoms tinku, o kitoms – ne. Taip pat ir golfo pasaulyje.”
Arnas atsakingai žiūri ne tik į savo darbą, bet ir į savo išvaizdą.
Jo niekuomet neišvysi su iškarpytais džinsais ar pašiaušta šukuosena – atidžiai rinktis, kuo rengtis ir kaip atrodyti, Arną išmokė golfas.
Šioje sporto šakoje aprangos reikalavimai griežtai reglamentuoti. Profesionalūs žaidėjai golfo laukuose negali pasirodyti apsirengę kitokiais nei polo marškinėliais.
Jie visuomet turi būti sukišti į kelnes. Net jei lauke tvoskia alinantis karštis, žaisti vilkint šortus profesionalams nevalia.
„Golfas yra džentelmenų sportas. Ir man reikia juo tapti”, – dar vieną tikslą sau kelia geriausias Lietuvos golfo žaidėjas A.Kaunas.
Čempionu tapo ne tik Lietuvoje
2008 ir 2009 m. laimėjo turnyrą Prancūzijoje.
2009 ir 2010 m. tapo Lietuvos čempionu.
2010 m. laimėjo Estijos ir Rusijos čempionatus.
2011 m. kovo 5 d. lietuvis tapo profesionalu ir dabar yra vienintelis toks žaidėjas Baltijos šalyse ir Rusijoje.