Darbo dienomis 21 val. 40 min. žiūrovai “Lietuvos ryto” televizijos eteryje sužino naujausias žinias apie Lietuvos sportininkų pasirengimą olimpinėms žaidynėms, iššūkius ir kasdienybę.
Apžvelgiami įvairių sporto šakų įvykiai.
Neverta slėpti, kad Lietuvos žiūrovus šiuo metu itin domina būtent krepšinio rinktinės pasirengimas atrankos į olimpiadą turnyrui — jam laida skiria daug dėmesio.
Laidos vedėju tapęs E. Maslauskas džiaugiasi nauju karjeros akcentu.
— Ar pastatėte bent penkis litus už tai, kad Lietuva Venesueloje iškovos kelialapį į olimpines žaidynes Londone?
— Ne, šįmet to nepadariau. Anksčiau lažybose dalyvaudavau aktyviai, tačiau vėliau nustojau statyti pinigus.
— Laida vadinasi “Lietuva—Venesuela—Londonas”. Jei iš šio pavadinimo išmestume žodį “Londonas”, būtų nesmagu.
— Visiškai neabejoju komandos sėkme. Galima tikrai pasiekti nemažai. Jei nepateksime į Londoną, rinktinė bus nesuprasta.
— Sporto žurnalistu dirbate daugybę metų. Kuris krepšininkas buvo pats geriausias pašnekovas?
— Mindaugas Katelynas. Niekada neatsisakys duoti interviu, jei negalės tą minutę, pasakys, kada galima paskambinti ir susitarti.
— O krepšininkas, su kuriuo kalbėtis yra sudėtingiausia?
— Leiskite pagalvoti. Yra keletas variantų. Tarkime, tas pats Šarūnas Jasikevičius. Prie jo visada keblu prieiti, reikia sulaukti jo geros nuotaikos. Tada išeina labai geri interviu. Bet jei prieisi netinkamu metu, pokalbis gali būti ir labai blogas.
— Kuris laidos “Lietuva—Venesuela—Londonas” jau parodytas reportažas jums atrodo linksmiausias ar geriausias?
— Interviu su krepšininku Deividu Dulkiu. Lietuvoje šio žaidėjo neseniai juk beveik niekas nežinojo. Pirmas susitikimas, šiltas pokalbis ir man, ir žiūrovams padarė gerą įspūdį.
— Ar jau teko susibičiuliauti su kuriuo nors krepšininku tiek, kad kartu eitumėte alaus?
— Ne, pasišnekame apie gyvenimą, bet nė vienas po darbo pasilinksminti dar nekvietė. Bet yra krepšininkų, kurie mėgsta su žurnalistais pasišnekėti apie gyvenimo iššūkius, svajones, kartais — ir nelaimes.
— Pats žaidžiate krepšinį?
— Kartais. Jaunystėje, mokyklos metais, tai darydavau dažniau, dabar trūksta laiko. Bet pabumbsėti kamuoliu neatsisakau.
Tai — viena mėgstamiausių mano sporto šakų. Nors vaikystėje lankiau ir karatė užsiėmimus, penkerius metus užsiiminėjau lengvąja atletika. Šiauliuose užaugau prie teniso korto, vasarą pliekdavau, bet jau seniai laikiau raketę rankoje.
— Jei tektų pasirinkti kitą bet kurios šalies rinktinę, už kurią reikėtų sirgti, kuri komanda tai būtų?
— Sirgčiau už JAV krepšinio rinktinę. Iš jos visada tikiesi, kad varžybose šie žaidėjai parodys šį tą gražaus. Patinka jų žaidimo stilius, atsipalaidavimas. Kartais jie paslysta, neįvertina varžovų, bet vis tiek gražu žiūrėti į jų šoklumą, atletiškumą.
— Jei galėtumėte pasirinkti pašnekovą, su kuo norėtumėte parengti interviu?
— Tikriausiai su JAV bėgike Allyson Felix. Ji — olimpinė ir pasaulio čempionė. Man susidaro įspūdis, kad tai labai šiltas žmogus, todėl būtų gera pasišnekėti.
— Kuris krepšininkas vaikystėje buvo jūsų dievukas?
— Priklausau tai kartai, kuri grožėjosi Michaelo Jordano plastika, šuoliais, dėjimais. Keldavausi naktimis, kad per TV pažiūrėčiau “Chicago Bulls” ir “Detroit Pistons” rungtynes. Tie laikai buvo labai smagūs.
— Buvimas ekrane skiriasi nuo darbo TV užkulisiuose. Kokią jūsų reakciją sukėlė pasiūlymas tapti laidos vedėju?
— Manau, tai šioks toks mano darbo žiniose, už kadro įvertinimas. Tokie pasiūlymai nepasitaiko kasdien. Kita vertus, nelabai turėjau pasirinkimo. (Juokiasi.) Man tiesiog pasakė, kad turiu vesti laidą.
— Teko keisti požiūrį į darbą? Juk dirbant už kadro nereikia jaudintis, kad nespėjai išsitrinkti plaukų.
— Ne, nieko per daug keisti neteko. Aš nesibaiminu kameros, tiesioginio eterio.
— Jei per rungtynes nereikėtų dirbti, kaip ir kur norėtumėte žiūrėti krepšinį.
— Jei varžybos Lietuvoje, geriausia žiūrėti arenoje. O jei ne — namie prie televizoriaus, kur gali ramiai analizuoti dvikovą. Žmonai patinka sportas, kartais su ja sėdime ir žiūrime, kartais bičiuliai prisideda.
Žinoma, jei finalas ar šiaip svarbios, azartiškos varžybos, linksma ir su draugais nueiti į barą, garsiau parėkauti.
— Ko palinkėtumėte žiūrovams, nekantriai laukiantiems rinktinės pasirodymų?
— Pirmiausia — tikėti, kad rinktinė susidoros su tekusia atsakomybe.