Pirmąsias Džordanos blaivybės metines pora atšventė per koncertų turą užsienyje.
Dar prieš ketverius metus Dž. Butkutės motina Nijolė viename interviu drąsiai ir atvirai prabilo apie dukters alkoholizmą.
Nematydama kitos išeities, kaip pagelbėti suaugusiai dukteriai, lyg griebdamasi paskutinio šiaudo moteris kreipėsi į jos kolegas: „Prašau žmonių pagalbos, garsių dainininkų, patyrusių, ką reiškia alkoholizmas, patarimų ir paramos savo sergančiai Džordanai.”
Po tokio motinos atvirumo dainininkė įsižeidė. Supykusi ji nuo motinos atsitvėrė tylos siena.
Dž. Butkutės karjera jau kelerius metus iki viešo motinos pagalbos šauksmo buksavo. Kaunietė atlikėja vis dažniau nepasirodydavo suplanuotuose koncertuose, nekeldavo telefono ragelio ir nesivargindavo gerbėjams paaiškinti, dėl kokių priežasčių neįvyko pasirodymai.
Prieš trejus metus pašlijo ir dainininkės santykiai su tuomečiu gyvenimo draugu ir vadybininku Sergejumi Gorbonu. Atrodo, niekas nebetikėjo, kad Dž. Butkutė pakils blaiviam gyvenimui.
Šiuo sunkiausiu atlikėjai gyvenimo metu knygynuose pasirodžiusi biografinė knyga „Prarastas rojus” tik patvirtino, kad Dž.Butkutė skęsta svaigalų liūne.
O šiuo metu būtų kur kas įdomesnis knygos tęsinys apie princą, ištraukusį popmuzikos karalienę iš alkoholizmo.
Keturis kartus teistas ir 14 metų įkalinimo įstaigose praleidęs taksistas E. Strasevičius prikėlė žinomą dainininkę naujam gyvenimui. Jam teko nemažai pavargti, kad juodu liktų drauge ir eitų blaivybės keliu.
Dž.Butkutė mylimojo spaudimui pasidavė ne iš karto. Dainininkė atsitokėjo tiktai tuomet, kai sykį paklaususi, ar Elegijus rengtų jos koncertus, jeigu ji nekeistų savo gyvenimo įpročių, išgirdo neigiamą atsakymą. Dainininkė suprato nenorinti prarasti širdies draugo.
Blaivybės link Džordana ėjo Elegijaus pramintu taku – dalyvavo jo išbandytoje Minesotos programoje.
Ši programa išgelbėjo ir Džordaną, ir jųdviejų santykius. E.Strasevičius pasipiršo mylimajai, o šį rudenį pora ketina atšokti vestuves.
Dabar Džordanai ir Elegijui įsimintiniausios tapo ne jų pažinties ar sužadėtuvių, o blaivybės gimtadienių datos. Net ir pakelta vidury nakties Džordana išpyškintų, kad blaivų gyvenimą pradėjo 2011 metų vasario 14-ąją, o Elegijus – 2006-ųjų birželio 6 dieną.
Dainininkė pripažino, kad praeityje ją išlepino gerbėjai, po koncertų dovanoję šampaną ar ruošę vaišių stalus.
„Neapskaičiuodavau savo jėgų, būdavo bloga. Nuo viso to labai pavargau”, – praeityje slėptas savo bėdas dabar drąsiai pripažino Dž. Butkutė.
Dabar alkoholis dainininkei smirdi iš tolo. Ji nebenori nė lašo svaigalų.
„Dieve, juk ir nuo manęs dvokdavo alkoholiu!” – vien tokia mintis dabar nupurto atlikėją.
Neseniai keturis mėnesius Olandijoje, Anglijoje, Danijoje, Islandijoje, Airijoje ir Škotijoje koncertavusi atlikėja iš aplinkinių pajuto didžiulę pagarbą vien dėl to, kad atsisakė žalingo įpročio.
„Po pasirodymo su mus priėmusiais lietuviais gurkšnodavome arbatą. Jei kas nors per pietus norėdavo pakelti taurę, manęs paklausdavo, ar gali užsisakyti gėrimo.
Nedrausdavau. Man alkoholis nebeegzistuoja. Prie stalo su žmonėmis tiktai bendrauju. Juk savo jau išgėriau”, – prisipažino atlikėja.
Atsisakius žalingo įpročio atsisijojo ir dainininkės draugai. Džordana suprato, jog anuomet bičiuliams buvo reikalinga tik dėl to, kad jie norėdavo kartu švęsti.
„Iš tų žmonių nebesulaukiu nei skambučių, nei žinučių, nes jie žino – pas mane neverta užsukti. Juk jiems neįdomu vaišintis arbata su sausainiais. Mums nebesimegztų kalba”, – įsitikinusi moteris.
Dž. Butkutė dabar net nebenori bendrauti su įkaušusiais žmonėmis.
„Juk toks po pusvalandžio net neatsimins, ką man sakė.
Kam aušinti burną?” – retoriškai klausė popmuzikos žvaigždė.
Alkoholis buvo pakenkęs ne tik Dž. Butkutės santykiams su artimaisiais, bet ir stipriai nualinęs sveikatą. Po daugiadienių išgertuvių atlikėja atsidurdavo ligoninėje. Dainininkės organizmas buvo nusilpęs, ją vargino mažakraujystė.
Pakeitusi gyvensenos įpročius – daugiau laiko skirdama poilsiui ir visavertei mitybai – Dž. Butkutė atsikratė buvusio nuovargio, silpnumo.
Tik tai jai padėjo ištverti keturis mėnesius trukusį koncertų turą.
Dž. Butkutės pakilimu ir atgaivinta karjera džiaugiasi ne tik jos sužadėtinis, bet ir jai atleidusi motina. Atlikėjos artimieji patikėjo, kad Džordana daugiau nebepaslys.
– Nuo 1998-ųjų konsultuojate dėl priklausomybės ligų. Ko dažniausiai jūsų teiraujasi žmonės, ieškantys pagalbos? – pasiteiravome Krizių prevencijos centro socialinio darbuotojo Audriaus Batisos.
– Dažniausiai pasitaikanti situacija – „Mano artimasis yra alkoholikas.” O populiariausi klausimai: „Ką daryti? Kaip jam padėti?”
Paprastai kreipiasi girtuoklio žmona arba motina, rečiau – tėvas ar sutuoktinis, jei girtauja žmona, dar rečiau – pats asmuo, kenčiantis dėl alkoholio vartojimo.
Manau, alkoholio vartotojai kurį laiką jaučiasi patogiai, o kartais patys nesuvokia pavojingos padėties, į kurią pateko.
Artimieji ieško ilgalaikių sprendimų, kurie iš esmės pakeistų padėtį.
O alkoholio vartotojai dažnai neturi ilgalaikių planų. Jiems svarbu gerai jaustis tuo momentu, todėl jie teiraujasi, pavyzdžiui, kaip ištverti pagirias.
Žinoma, pasitaiko žmonių, nuoširdžiai ieškančių galimybės sustoti, bet jų mažuma.
– Kodėl suprasdami, kad alkoholis yra žalingas, žmonės neturi jėgų liautis jo vartoti? Kodėl valia ir protas šiuo atveju nėra geriausi patarėjai?
– Alkoholio, kaip ir narkotinių medžiagų, vartojimas veda į priklausomybę. Alkoholio cheminė struktūra labai nedaug skiriasi nuo morfijaus. Abi šios medžiagos žlugdo žmogų.
Svarbu suprasti, kad priklausomybė nuo alkoholio – fizinė liga, žalojanti žmogaus psichiką.
Toks žmogus neretai tampa įpročio vergu, jis sunkiai įsivaizduoja savo egzistavimą be svaigalų.
Tarkime, po darbo jam norisi išlenkti bokalą alaus. Po savaitės be bokalo jau „nėra ko veikti”, pasidaro liūdna. O po mėnesio? Ilgainiui toks įprotis dar labiau sustiprėja.
Tai – sutrikusio elgesio ženklas. Tokiam žmogui reikia psichologo ar psichiatro pagalbos, ir ne tik.
Kuo didesnės alkoholio dozės, tuo daugiau skysčių netenka organizmas. Todėl po savaitgalių daugiau darbo turi detoksikacijos klinikų specialistai.
Alkoholis tikrąja žodžio prasme žaloja organizmą, sukeldamas rimtų sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, kepenų ligas, priartina insultą ar infarktą.
– Kokias klaidas daro žmonės, nutarę gydytis? Kokiais atvejais gydymąsi lydi sėkmė?
– Neretai žmogus ieško greito sprendimo, tačiau tokio nėra. Neįmanoma padėti per vieną dieną.
Pasitaiko ir žmonių, kurie lankė vadinamąją Minesotos programą, bet po mėnesio palūžo. Po tokios nesėkmės įkalbėti gydytis dar sunkiau.
Norint padėti kenčiantiems nuo priklausomybės ligos reikia įvertinti jų sveikatos būklę, socialinę aplinką, asmenybės psichologinius ypatumus.
Rekomenduočiau tokius gydymo etapus. Iš pradžių stengtis sugrąžinti fizinę sveikatą detoksikacija. Vėliau galima taikyti medikamentinį gydymą, pavyzdžiui, kodavimą.
Gali padėti vadinamoji Minesotos programa, apimanti psichologinę ir socialinę pagalbą. Didelę paramą žmogus gali rasti tapęs Anoniminių alkoholikų grupės nariu.
Dažnai pagalbos prireikia ir alkoholiko artimiesiems, todėl visai šeimai patariama lankyti savitarpio rėmimo grupes.
Detoksikacija trunka nuo vienos iki 14 dienų, kodavimas – vieną dieną, Minesotos programa – 28 dienas, o Anoniminių alkoholikų grupės lankymas – visą gyvenimą.
– Kuo ypatinga Minesotos programa?
– Tai savotiška trumpalaikė reabilitacija. Per 28 dienas žmogus gauna psichoterapinį gydymą, lanko vadinamųjų dvylikos žingsnių kursus.
Tokiam asmeniui neretai individualiai teikia pagalbą priklausomybės ligų konsultantai.
Blaivybės keliu žengiantis žmogus yra supažindinamas su savipagalbos grupių veikla, pavyzdžiui, Anoniminių alkoholikų, jam padedama sudaryti palaikomojo sveikimo planą.
– Kas yra anoniminiai alkoholikai?
– Anoniminių alkoholikų grupės yra paplitusios visame pasaulyje – tai geriausias jų veiksmingumo įrodymas.
Šiose grupėse sukuriama gera terpė bendrauti, draugauti, jose kartu leidžiamas laikas, dalijamasi patirtimi. Tai daroma nevartojant alkoholio.
– Ar neįmanoma išmokti gerti saikingai? Kodėl būtina pasiryžti blaivybei – nevartoti alkoholio visą gyvenimą?
– Tai reiškia keisti gyvenimo būdą į daug sveikesnį, linksmesnį ir prasmingesnį. Kiekvienas žmogus turi turėti tokią pasirinkimo galimybę. Norint ją turėti, reikia gyventi nevartojant to, kas kenkia.
Pavyzdžiui, 10 ar 15 metų be alkoholio praleidęs žmogus sugeba sąmoningai pasirinkti tai, kas jam ir jo artimiesiems yra geriausia.
Manau, nė vienas žmogus neprašovė pasirinkęs blaivybę.