Gintarė Lietuvos pramogų pasaulyje sukasi nuo 21 metų — kai atėjo į tuomet labai populiarią merginų grupę YVA.
Šis kolektyvas pernai virto grupe „ŠarkA“, kuriai, regis, puikiai sekasi — merginos nuolat kviečiamos koncertuoti, pasirodo populiariose TV laidose, o Gintarė šią vasarą tapo ir vienos iš jų vedėja.
Diplomuota choreografė vos spėja suktis: Klaipėdoje vadovauja savo šokių ir dainavimo studijai, koncertuoja, o dabar dar ir nuolat kalbina ūkininkus prieš kamerą.
Į televizijos pasaulį žengusi mergina „TV antenai“ prisipažino, kad pasijuto jo užburta — jei reikėtų rinktis muziką arba darbą ekrane, turėtų ilgokai pamąstyti, kas traukia labiau.
— Kvietimas piršti ūkininkus buvo netikėtas?
— Niekada nesvajojau tapti laidos vedėja. Sulaukusi pasiūlymo, maloniai nustebau.
Kodėl pasirinko mane, laidos redaktorės paklausti išdrįsau tik po mėnesio. Kiek suprantu, laidos kūrėjai tiesiog ieškojo paprastos, nuoširdžios merginos ir aš atitikau jų įsivaizdavimą. Tiksliau nepaaiškino, iki šiol ir nežinau, kaip ten yra. (Juokiasi.)
— Ar teko žiūrėti pernai rodytas laidas „Ūkininkas ieško žmonos“?
— Atidžiai tų laidų nestebėjau, mačiau gal porą serijų. Nebuvau gerai susipažinusi su idėja, todėl, kai sulaukiau pasiūlymo, uždaviau daug klausimų.
Tada peržiūrėjau daug olandiško laidos varianto serijų. Būtent į šios laidos vedėją bandau orientuotis.
— Jums yra tekę gyventi kaime?
— Gimiau ir užaugau Mažeikiuose. Kol baigiau vidurinę mokyklą, visas vasaras praleisdavau dešimt kilometrų nuo šio miesto esančiame Auksodės kaime pas senelius.
Šiandien kaime gali pamatyti sumūrytą lauko židinį, japonišką kubilą kieme, o mano vaikystės kaimas buvo tikras — su trimis karvėmis, arkliu, daug kiaulių.
— Buvote pristatyta prie darbų?
— Atostogaudavau su pussesere, abi žinodavome savo pareigas. Mums reikėdavo parginti karves iš laukų, nes septintą valandą vakaro močiutė turėdavo jas pamelžti. Girdydavau veršiukus. Moku ir daržus ravėti, ir daržoves palaistyti.
Tik prie vištų neidavau, paniškai jų bijau. Kaip ir balandžių. Kodėl? Klausiau mamos, ji sakė, kad gal vaikystėje višta mane užpuolė. Kol viščiukas yra mažas geltonas, viskas gerai, bet kai jis numeta tas plunksnas ir virsta subrendusia višta — man baisu.
— Seniai buvote kaime?
— Tėvai daug laiko kaime praleidžia, gal po poros metų apskritai ten persikraustys. Kai nuvažiuoju jų aplankyti, dažniausiai randu juos sodyboje. Štai neseniai keturias dienas su mama kaime ilsėjomės. Vadinau tai atostogomis Rūgpienių kaime, padėjau ravėti agurkus, rinkome braškes.
— Darbas televizijoje skiriasi nuo dainavimo grupėje?
— Panašumų — daug. Bet režisierių, operatorių žargonas — visa tai man nauja. Reikėjo laiko įsivažiuoti.
Nemokėjau bendrauti su laidos dalyviais, kalbėti taip, kad jie atsivertų. Prašiau, kad man parašytų tekstą, bet liepė improvizuoti. Bijojau apsikvailinti, bet man pasakė, kad svarbiausia yra klausti nuoširdžiai.
— Tai apsikvailinote?
— Taip. Sėdėjome su ūkininku ant akmens, leidosi saulė, buvo romantiškas vakaras.
Jis man gražiai pasakojo apie šeimą, gyvenimą. O aš užsisvajojusi leptelėjau: žinai, gal gali pasakyti, kas tau yra meilė? Iškart supratau, kad tai taip primityvu ir lėkšta. O jis man atsakė romantiškai — meilė yra, kai skrendi lyg ant sparnų.
— Tai kas jums yra meilė?
— Tikrai nenorėčiau atsakyti. (Kvatojasi.)
— Jei rytoj pasiūlytų iškeisti dainavimą grupėje į nuolatinį TV laidų vedėjos darbą, sutiktumėte?
— Dar nespėjau apie tai pagalvoti. (Juokiasi.) Vis dėlto skamba viliojamai. Jei paklaustumėte, kas labiau patinka — vesti laidą ar stovėti scenoje su merginomis, turėčiau ilgai pasukti galvą prieš atsakydama.
— Kitos „ŠarkA“ merginos jus jau traukia per dantį, vadina TV žvaigžde?
— Ne, jos labai džiaugiasi. Paskambinusios į ragelį mėgdžioja mane, kalbančią laidos anonse. Pasijuokiame, ir tiek. Jos matė pirmą laidą, patarė, ką reikėtų pataisyti.
— Pernai laidą vedė „69 danguje“ narė Nijolė Pareigytė, šįmet jos vietą užėmėte jūs. Kalbėjotės apie tai?
— Ne. Nemanau, kad turiu ko apie tai jos paklausti, o ji turbūt neturi ko man apie tai pasakyti. Tam tikrame etape tai buvo jos darbas, šiuo metu jis — mano. Nesijaučiu ką nors išstūmusi, užėmusi vietą. Kitais metais vietoj manęs gal bus kita mergina. Manau, susitikusios apie tai nekalbėtume.
— Ar meilės paieškos per televiziją jums priimtinos?
— Nežinau, ar pati dalyvaučiau tokiame šou. (Juokiasi.) Bet kiekvienas renkasi pats, todėl gerai, kad yra tokia laida.
Mačiau ne vieną ir ne dvi užsienyje filmuotas laidas — viskas labai gražiai pateikta. Nežinau, kaip buvo pernai, bet šiame sezone viskas natūralu ir neišgalvota.
Visų šešių vyrų klausiau, kodėl jie ieško moters tokiu būdu. Atsakymas paprastas — trūksta galimybių bendrauti. Jie daug dirba.
Sako, jie keliasi su saule, miegoti irgi eina su saule. Neturi laiko kaip mes dešimtą vakaro išeiti į miestą, susitikti ir pabendrauti su žmonėmis. Esi sodyboje vienas. O kai kuriems tai — tiesiog pramoga.
— Scenoje visada pasipuošusi, pasidažiusi mergina su kameromis atvažiuoja pas vyrus, kurie rausia žemę.
— Tai — stereotipas. Yra daugybė ūkininkų, kurie nieko bendra neturi su mėšlu aplipusiais guminiais batais ir šakėmis rankose. Galbūt jie augina ekologiškus grikius, kuriuos eksportuoja į užsienį, dalyvauja tarptautinėse konferencijose, kur pristato savo produktus. Išprusę žmonės.
Aš jaučiuosi puikiai — juk pas juos irgi važiuoju ne su priklijuotomis blakstienomis. Kai einu į sceną su „ŠarkA“, ryškiai padažytomis lūpomis, tai yra visai kas kita. Kai atvažiuoji pas ūkininkus, to nereikia.
Žinoma, kai išlipu iš automobilio, pirma ūkininkų reakcija: „O, geras, čia tu?“ Jie mane pažįsta kaip merginų grupės narę. O paskui viskas paprasčiau — gyvenime esu kitokia nei scenoje.
— Ar kuris iš jų bandė merkti jums akį ir labiau domėjosi jumis, o ne laiškus atsiuntusiomis pretendentėmis?
— Merginos iš visos Lietuvos rašo. Vienos — labai gražius laiškus, kitos — neaišku, kodėl išvis rašo.
Buvo pora tokių frazių: „Ai, ką čia, va, turime gražią vedėją, nereikia tų laiškų.“ Nuleidau juokais, ir tiek. Rimtesnių priekabių, įžūlumo nebuvo. (Juokiasi.) Gal dėl amžiaus — dalyviai už mane arba gerokai jaunesni, arba vyresni.
— Turite draugą?
— Taip.
— Jūsų mylimasis galėtų būti ūkininkas?
— Žmogų renkuosi ne pagal profesiją. Yra kitos vertybės. Teisininkas, menininkas, muzikantas, gydytojas, verslininkas ar ūkininkas — man nesvarbu.
— Jei įsimylėtumėte ūkininką, galėtumėte dėl jo kraustytis į kaimą?
— Niekada nesakyk „niekada“. Kadaise sakiau, kad niekada negyvensiu Vilniuje, nes jau iš Mažeikių į Klaipėdą išsikrausčius man buvo pernelyg daug šurmulio.
Bet nutiko taip, kad nuo spalio gyvenu sostinėje ir man puikiai čia sekasi.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Beje, viena mano svajonių — senatvę praleisti sodyboje. Kai man bus 60 metų, norėčiau su mylimu žmogumi gyventi mažame namelyje pamiškėje ir laukti atvažiuojančių vaikų, anūkų.