Ne vieni kaimo kultūros namai šią sovietmečiu buvusią populiarią tradiciją nutraukė. Tęsti veiklos neleidžia kultūros centrų skurdas, be to, neliko savanorių, galinčio be atlygio dirbti savaitgaliais.
Taip pat populiari nuomonė, kad šokiuose vyksta muštynės, o juos uždarius ši problema neva išsispręs. Dar viena priežastis - iš kaimo išvažinėjo jaunimas. Tačiau šokiai Užpaliuose buvo ir bus: jų tradicijos tokios pat stiprios, kaip bulviakasio.
Gyvenimas keičiasi, šokiai - ne
„Manęs kartais policija klausia – Birute, ar tau tų šokių reikia?“ – juokėsi B. Minutkienė. Ir tiek pareigūnams, tiek pati sau atšauna: „Reikia!”
Našlė likusi ir du sūnus jau užauginusi moteris neįsivaizduoja savo gyvenimo be savaitgalį vykstančių šokių vakarų.
Šokiai Užpaliuose vyksta beveik be pertraukos. Jų nebuvo tik vienerius metus: Birutė tuomet kovojo su sunkia liga.
„Po to savo gyvenimą padalinau į du etapus – iki vėžio ir po jo“, - šyptelėjo pašnekovė.
Tačiau ir viename, ir antrame etape nesikeitė šokiai: jie buvo ir liko.
Šokiai – savotiška kaimo kultūros dalis, o to, kas vyksta kuklioje ir nė iš tolo spindinčių klubų neprimenančioje salėje, nebūna didmiesčių šokių aikštelėse.
Kaimo šokiuose skamba ne tik daug lietuviškos muzikos, tačiau ir popmuzikos klasika. Anot Birutės, dabar „ant bangos“ yra devintajame dešimtmetyje išgarsėjęs „Modern Talking“ duetas. Jaunimas mėgsta ir lietuviškas polkas.
„Dažnai jas groju, o jaunimas tada šoka vadinamuosius lietuviškus ratelius. Būna, net patys prašo, kad uždėčiau polką“, - sakė B. Minutkienė.
Kaimo šokiuose nėra ir augalotų apsaugininkų. Ir didžėjaus, ir apsaugininko darbais pasirūpina Birutė.
„Galbūt žinomi didžėjai galėtų su manimi ginčytis, tačiau tegul jie pabando padirbėti ne mieste, o kaime. Čia viskas kitaip“, - juokėsi B. Minutkienė.
Vietos jaunimas ją kartais juokaudami pavadina DJ Mamania. Sako, jog jai šis apibūdinimas puikiausiai tinka, nes jau nebesuskaičiuoja, kiek žmonių kartų pasikeitė šokių salėje. Bendraamžio jaunimo, su kuriais ji pati šėliojo pradėjusi darbą Užpaliuose, vaikai dabar jau studentai arba turi savo šeimas. Tačiau dažniau moterį šokėjai vadina paprasčiau – „teta Birute“.
Rimtos muštynės – tik sykį
Šokiuose pasitaiko ir incidentų, tenka įsikišti policijai. Tačiau tai – pavieniai atvejai. Dažniausiai su vietiniais mušeikomis susitvarko pati Birutė.
Moteris esant reikalui net užlaužia jiems rankas ir išveda iš šokių salės.
„Kartą man vienas vaikinas pareiškė, kad neturiu teisės jo liesti. Tačiau jis taip pat neturi teisės muštis viešoje vietoje. Aš jiems taip ir sakau – įstatymus čia kuriu aš ir tada, kai man reikia ir kokių reikia“, - pasakojo moteris.
Ponios Birutės šokėjai klauso labiau, nei mokykloje mokytojų. Anot Birutės, mokytojus vaikai šiais laikais beveik terorizuoja. Tačiau šokiuose jų įžūlumas dažnai būna „užgesinimas“.
„Kada vyksta muštynės? Turbūt tada, kai visą savaitę jie dėl kažko aiškinasi, o savaitgalį, per šokius, sugalvoja sudėti visus taškus ant i“, - santykių ypatumus aiškino B. Minutkienė.
Tačiau per visus 24 metus rimtos muštynės kilo tik vieną kartą. Tada, anot pašnekovės, buvo baisu. Iš kito kaimo atvažiavusi grupė jaunuolių su lazdomis ėjo ir daužė visus, pasitaikiusius jų kelyje. Taip du kaimai, matyt, bandė aiškintis santykius.
Vieną kartą nukentėjo ir pati moteris – po šokių moteris buvo sumušta. Daugiau rimtų incidentų nepasitaikė.
Tėvai ramūs dėl savo vaikų
Kam kaime reikia šokių? Anot Birutės, tai – kur kas saugiau, nei tuomet, kai jauni žmonės su mašinomis važiuoja į tolėliau vykstančius šokius.
„Man ir tėvai sako, kad jie dėl savo vaikų yra ramūs. Mašinos stovi garaže, jie išgėrę nevairuoja, o ir savame kaime konfliktų yra kur kas mažiau, nei ten, kur daug nepažįstamų žmonių.
Anot Birutės, šokiuose beveik nebėra mados šokti poromis. Dabar dažniau šokama grupėmis, o šokiai nebėra ta vieta, kur poros susipažįsta.
„Dabar turbūt susipažįsta trumposiomis žinutėmis, o ne šokiuose“, - svarstė moteris. Ji džiaugiasi, kad kaime nebeliko rūpesčių dėl narkotikų, nors anksčiau jų būta.
„Esu mačiusi, kaip po narkotikų vartojimo žmogus tiesiog suglemba, kaip keičiasi jo žvilgsnis. Tačiau jau daug metų bėdų dėl narkotikų nėra. Galbūt vieni narkomanai išvažiavo, kiti atsidūrė kalėjime“, - pasakojo B. Minutkienė.
Pageidavimus rašo į sąsiuvinį
Į šokius atėjęs jaunimas šėlsta maždaug iki pirmos valandos nakties. Birutė turi ir specialų sąsiuvinį, į kurį užpališkiai rašo savo pageidavimus ar sveikinimus.
Anglų kalbos nemokančiai Birutei angliškų dainų pavadinimus jie surašo paraidžiui – tada moteris kūrinių ieško internete.
Tačiau dažniausiai čia karaliauja lietuviška muzika, kartais skamba ir užsienio roko klasika. Kokias dainas groti, Birutė sprendžia pagal susirinkusius žmones. Visus juos pažįstanti moteris kartais atsižvelgia į tai, kokia kompanija atėjusi.
„Aš žinau, kokiai kompanijai kokia daina patinka. Be to, eidama per miestelį girdžiu, kokios muzikos jie klausosi savo automobiliuose“, - mintimis dalijosi pašnekovė.
Per įvairias valstybines šventes Birutė būtinai groja Andriaus Mamonovo „Geltona, žalia, raudona“ ir grupės „Diktatūra“ dainą „Lietuva“.
Birutės fonoteka – nemaža. Dainas be perstojo ir nesikartodama ji galėtų groti ištisą savaitę.
Maždaug prieš pusmetį vienas vaikinas moteriai siūlė groti daugiau klubinės muzikos. Birutė vaikinui užleido savo vietą ir pasiūlė pabandyti. Tačiau užpališkiai nuolat grojamos klubinės muzikos nepriėmė.
Į kaimo šokius susirenka 30-60 žmonių. Kartais pasišokti ateina net tėvai su savo paaugliais vaikais.
„Man patinka tai, ką darau. Esu šokių gerbėja, o bendravimas su jaunimu neleidžia pasenti“, - juokėsi B. Minutkienė.