Moteris išraiškingomis akimis valiūkiškai krestelėjo papurusias garbanas ir užsisakė antrą puodelį kavos. Padavėjos ji dar paprašė daugiau cukraus.
Po to ramiu veidu Monika į kavą susibėrė vieną, antrą, galiausiai ir trečią pakelį cukraus. Tiek, kiek buvo padėta ant stalo.
„Mėgstate saldžius gėrimus”, – greičiau konstatavau nei klausiau.
„Labai. Į kavą visada dedu mažiausiai tris šaukštelius cukraus. O su šokoladu mane sieja ypatinga draugystė. Kiek bus padėta ant stalo, tiek ir suvalgysiu”, – nusijuokė M.Vaičiulytė.
Išoriškai aktorė atrodo trapi, žvilgsnis minkštas, aksominis. Tačiau pasakodama apie gyvenimo peripetijas ji atsiskleidė kaip tvirta ir ryžtinga asmenybė.
Aktorė neskubėdama dėstė mintis, apgalvodavo kiekvieną sakinį.
Apie teatro sceną ir užkulisius M.Vaičiulytė gali pasakoti be atvangos. Teatras – jos gyvenimo prasmė. Personažo užkariavimas išskiria kūrybinį adrenaliną, kuris veikia tarsi reikiamas kiekis cukraus puodelyje kavos.
Monika patikino esanti ligonė – ji serga teatru.
Kilusi iš Kauno, aktorystę studijavusi Klaipėdoje, M.Vaičiulytė Vilniuje gyvena beveik metus.
Pernai rudenį atvykusi į Vilnių, M.Vaičiulytė iškart įsitraukė į režisieriaus Oskaro Koršunovo statomo spektaklio „Išvarymas” repeticijas.
Teatre Monika yra pasiruošusi dirbti iki nu-
kritimo, gali užmiršti valgį ir miegą. Per paskutines „Išvarymo” repeticijas nuo dešimtos ryto iki pirmos valandos nakties ji neišeidavo iš teatro.
Pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę sukurtas spektaklis „Išvarymas” atskleidė Londone gyvenančių lietuvių sudramatintą gyvenimą, iliuzijų žlugimą, moralinę degradaciją.
Monikos vaidinama herojė Eglė – meniškos sielos mergina, kuri emigracijoje tikėjosi tapti fotografe, susikurti laimingą ir sotų gyvenimą.
Tačiau likimas negailestingai sužlugdo visas merginos svajones, atimdamas viltį išsiropšti iš gyvenimo dugno ir kada nors iškelta galva grįžti į gimtinę.
Tapusi pereinamu žaislu vyrų rankose, Eglė nori grįžti į namus, bet gėdijasi pažvelgti artimiesiems į akis dėl savo nesėkmių.
Už šį vaidmenį M. Vaičiulytė šiemet buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Kritikai aktorei už vaidybą negailėjo liaupsių.
Įtikinamai suvaidinusi emigrantę M. Vaičiulytė niekada nebandė laimės ieškoti užsienyje.
„Pakeliauti, pažinti kitas kultūras yra įdomu, bet džiaugiuosi, kad nebuvau priversta išvykti į užsienį užsidirbti pragyvenimui.
Niekada nebuvau Londone. Emigracijos tema pradėjau domėtis, kai gavau vaidmenį šiame spektaklyje.
Repetuodama mąsčiau: jei trečdalis tautos emigravo, tai išvyko trečdalis moterų. Kokia dalis atkartoja Eglės likimą? Jaučiu, kad šios merginos istorija atkartoja daugybę panašių moterų likimų, ne tik lietuvių, rusių, lenkių.
Taigi į sceną atvedu ne tik Eglę, o tūkstančius tokių kaip ji. Tikrasis emigracijos mastas man kelia siaubą. Normalu, kad yra daug sėkmingų istorijų, bet ne mažiau yra ir nesėkmingų. Spektaklis „Išvarymas” atveria akis. Aš būdama aktorė nieko kito negaliu padaryti, kaip tik kalbėti vaidmeniu apie šią atvirą žaizdą”, –
kalbėjo Monika.
Perspektyvi aktorė pajėgi suvaldyti didžiulės dvasinės ir fizinės ištvermės reikalaujančius vaidmenis.
Scenoje Monika stačia galva neria į kuriamo personažo giliausius sielos klodus. Net ir tada, kai tenka atskleisti tamsiausias asmenybės puses. Ji nebijo pasirodyti brutali, pamišusi, vulgari, žiauri ar nusižeminusi.
„Esu dėkinga likimui už galimybę tapti aktore”, – tikino M. Vaičiulytė.
Ar ji mano, kad yra gimusi po laiminga žvaigžde?
Monika vengia žodžio „talentas”. Jai priimtinesnis žodis „darbštumas”.
„Kurdama personažą daug dirbu ir dieną, ir naktį. Dalį laiko praleidžiu teatre su kolegomis, kitą dalį – namuose su personažu. Esu sau griežta, kai nepateisinu lūkesčių. Taip pat kartais pykstu ant savęs, kad nemoku lengvai atitrūkti nuo darbo”, – kalbėjo talentinga menininkė.
Išsamų interviu su aktore Monika Vaičiulyte skaitykite žurnale „Stilius”.