Operos dainininkas M. Vitulskis atsikratyti papildomų kilogramų ryžosi dėl to, kad atsivėrus galimybėms dainuoti garsiausiose pasaulio scenose tapo svarbu ne vien tik balsas, bet ir išvaizda.
Tenorui numesti daug svorio pavyko atsisakius pusryčių, pietums pasisotinant mėsos kepsniu ar žuvimi su daržovėmis. Dainininkas šmaikštavo, kad vakarienei būtų geriausia į lėkštę įsidėti torto nuotrauką, mat ir jam, ir žmonai buvo sunkiausia atsisakyti saldumynų.
Akivaizdu, kad E. Vitulskienei veiksmingiausia dieta tapo televizijos šokių projektas, kuriame ji ant parketo sukosi su daugkartiniu pasaulio ir Europos sportinių šokių čempionu Andriumi Butkumi.
Televizijos projektai Vitulskius privertė iš gimtojo Kauno persikelti į Vilnių. Kaip jie įsikūrė sostinėje?
Merūnas: Nuomojamės trijų kambarių butą Pašilaičiuose.
Erika: To buto nevadiname namais, tai – laikina stotelė.
Merūnas: Vaizdas mūsų laikinuose namuose – nykus, todėl jame tik nakvojame, o rytą iš jo kuo greičiau pabėgame. Vienas kambarys kone iki lubų užkrautas dėžėmis su daiktais. Visą turtą susivežėme iš Kauno.
Svajojame turėti nuosavą būstą ir svajonės link judame sparčiai. Šeimos gyvenimą įsivaizduoju name su kiemu, į kurį galėtume išeiti basomis.
Kadangi vaikystėje augau Šančiuose (Kaune), jaučiausi lyg kaime. Turėjome šiltnamį, auginome daržoves. Eidavau su kibirais parsinešti vandens prie kolonėlės. Moku žolę pjauti, malkas skaldyti, pakinkyti arklį, arti. Nuostabu turėti savo kiemą, daržą.
Erika: Kauną į Vilnių iškeitėme dėl to, kad čia sutikome daug gerų žmonių. Sostinėje įstrigome dėl darbų.
– Erika, papasakokite apie save daugiau, nes susidarė įspūdis, kad esate tik šokanti Merūno žmona.
Erika: Ką tik gavau Kauno technologijos universiteto vadybos bakalauro diplomą. Kaune studijavau vakariniame skyriuje, o dienomis dirbu vienoje Vilniaus įmonių.
– Merūnai, birželį ruošėtės vykti į Pekiną dalyvauti viename garsiausių pasaulyje konkursų „Operalia”, kurį rengia ir komisijai vadovauja garsusis ispanų operos dainininkas Placido Domingo. Dėl šio renginio ne tik lavinote balsą, bet ir metėte svorį. Kodėl vis dar esate Vilniuje?
Merūnas: Šis konkursas vyksta kasmet. Mano agentė Ispanijoje Carmen Miguel patarė, kad man pravarčiau dalyvauti tame konkurse kitąmet.
O šį laiką, kuriuo ruošiausi vykti į Pekiną, paskyriau atostogoms.
– Ar P. Domingo – jūsų idealas?
Merūnas: Man idealas – mano šviesaus atminimo senelis dailininkas Aleksandras Vitulskis. Jo nepažinojau, nes jis mirė eidamas 43 metus. Mano mama tuomet dar buvo maža.
Tačiau vis sutinku žmonių, kurie jį pažinojo, ir nieko bloga apie jį neišgirdau. Supratau, kad senelis buvo atviros ir geros širdies.
Močiutė man apie jį daug pasakojo. O kai šviesaus atminimo mano mama, nuo gimimo auginusi mane viena, tuokėsi, ji manęs paklausė, ar norėčiau Vitulskio pavardę keisti į patėvio Cvirkos. Pasilikau senelio pavardę, manau, ją būtina pratęsti.
P. Domingo – stabukas, kurio balso klausausi. Nors Lietuvos operos atlikėjai pamanys, kad apsistoju ties siaura sritimi, P. Domingo man – autoritetas, nes turi didelį talentą.
– Baritonas Vytautas Juozapaitis – draugas ar konkurentas?
Merūnas: Jis televizijos šou man pasakė daug gražių žodžių ir daugeliui susidarė nuomonė, kad V.Juozapaitis – mano mokytojas. Taip nėra.
Pagrindinis mano mokytojas – kaunietis pedagogas Jonas Antanavičius, kuris į mane įdėjo daug žinių, darbo. J.Antanavičius man yra kaip tėvas, nes aš jo neturėjau.
O V. Juozapaitis – profesionalus atlikėjas, su kuriuo neseniai susitikau Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas”. Esame kolegos, tačiau jis turi gerokai daugiau patirties.
– Norėtumėte, kad žmona rūpintųsi jūsų karjera?
Merūnas: Ji būtų labai griežta agentė, nes ji žino, ko nori.
Erika: Su juo dirbti aš nenoriu. Kartu gyventi ir dirbti būtų didelis išbandymas šeimai. Kiltų daug diskusijų, pykčių, o darbe patirtas emocijas parsineštume į namus. Mums to nereikia.
– Per vienus santuokos metus abu panorote sulieknėti. Bet vienas kitą pamilote būdami apkūnūs.
Merūnas: Meilė – aukščiau visko. Ne kūno svorius pamilome.
Erika: Niekada savęs negraužiau dėl per didelio kūno svorio. Ir anksčiau jaučiausi graži.
– Su Erika buvote susitarę kartu mesti svorį?
Merūnas: Nebuvome taip susitarę. Pavyko be didelių pastangų: Erika mėgo sportuoti, tačiau atsidūrus šokių projekte jai teko didesnis fizinis ir emocinis krūvis.
Tiesioginė televizijos transliacija – papildomas stresas, todėl ir svoris krinta automatiškai. Tai ir patyrėme abu dalyvaudami televizijos projektuose.
Erika: Stresas – geriausia dieta, dingsta noras valgyti.
Merūnas: Dabar daugiau valgau daržovių, geriu šviežias sultis. Pirmos dvi savaitės buvo sunkokos, o po to organizmas priprato.
– Kada turėjote daugiau gerbėjų – būdami apkūnesni ar dabar?
Merūnas: Visada gerbėjų buvo, yra ir bus. O tokie prielipos, kurie su manimi nusifotografavę nuotraukas įsideda į socialinį tinklą „Facebook”, – paviršutiniški gerbėjai.
Erika: Po šokių projekto tapau pastebima – žmonės užkalbina, maloniai pabendrauju. Tačiau man nerūpi jų nuomonė apie mane.
– Merūnai, ar dėl noro tapti laibam sekate žmonos pėdomis – rudenį šoksite televizijos projekte?
Merūnas: Suku galvą, ar tikrai šoksiu, nes kitą teatro sezoną turiu daug darbų. Rudenį laukia mano mokytojo tenoro Virgilijaus Noreikos atsisveikinimo turas po Lietuvą ir Giuseppe Verdi operos „Traviata”, kurioje vaidinsiu Alfredą, pastatymas Bilbao operos teatre Ispanijoje.
Jau bandžiau ir šokti. Buvau trijose repeticijose, su partnere pastatėme vieną šokį.
Kol kas šokis man yra didelė kančia. Viliuosi, kad atsiras įdirbis. Kai prie fizinio krūvio pripras kojų bei nugaros raumenys, atsiras ir malonumas šokti. Juk nesu anksčiau sportavęs. Bet norėčiau išmokti šokti vien dėl taisyklingos laikysenos.
– Žmona jums padeda mokytis šokių žingsnių?
Erika: Neturėjau laiko jo mokyti, nes buvau labai užsiėmusi bakalauro darbo rašymu. Bet viliuosi, kad su Merūnu pastatysime bendrą šokį mano gimtadieniui. Tad premjera – rugpjūčio 8-ąją.
Merūnas: Mūsų šeimai svarbiose datose dažnai kartojasi skaičius 8. Erika gimė 1988-aisiais, aš – 1983 metų vasario 18-ąją, susituokėme pernai balandžio 8-ąją. Sakoma, kad aštuonetas reiškia begalybę. Tikimės būti ilgaamžiai.
– Kokie buvo pirmi santuokos metai?
Erika: Baisu prisipažinti, kad nepastebėjome, kaip greitai prabėgo vieni metai. Nebuvo laiko atšvęsti pirmų vedybų metinių, nes mokslai ir darbai atėmė tiek laiko, kad, regis, nieko nemačiau, nieko nejutau.
Merūnas: O kada dirbti, jeigu ne dabar? Pailsėsime vėliau. Kai vaikus auginsime, gyvenimas bus sėslesnis, lyg sudėliotas į lentynas.
Tai, ką iki keturiasdešimties metų nuveiki, – žmogaus gyvenimo pagrindas. Todėl stengiamės vytis laiką ir vienas kitą vyti. (Juokiasi.)
– Teko girdėti, kad tarp jūsų gerbėjų – nemažai vyresnio amžiaus moterų. Ar pasitaiko įkyruolių?
Merūnas: Gerbėjos nesielgia įžūliai. Paštu arba tiesiai iš jų esu sulaukęs gražių dovanų: gavau lovos užtiesalą, vaikiškų batukų porą, medaus.
– Ar dovanodamos vaikiškus batus gerbėjos jums nepriminė, kad jau atėjo laikas tėvystei?
Erika: Būtų laikas, bet reikia sudėlioti visus taškus. Pirmiausia norime erdvaus namo.
– Kas jus dažniausiai pralinksmina?
Merūnas: Erikos niurzgėjimas. Tuomet aš ją pradedu kutenti. (Juokiasi.)Pralinksmina draugai, kurie neįspėję užsuka. Telefonu paskambina ir sako: esame prie jūsų durų, atidarykite!
– Kuo vaišinate svečius?
Erika: Merūnas labai gerai aptarnauja svečius.
Merūnas: Vyrai nubėga į parduotuvę maisto, moterys ruošia vaišes. O žiūrėdami filmą visi užmiegame – kas lovoje, kas ant grindų.
