Vieniems jis — emocionalus žmogus, kuriam nusispjaut, ką apie jį mano kiti. Kitiems — nepraustaburnis, galintis visą Lietuvą pasiųsti viena kryptimi. Europos ir pasaulio sportinių šokių čempionė Edita Daniūtė jam — visiškas nulis. Nusipelniusi trenerė, biologijos mokslų daktarė Jūratė Norvaišienė — žmogus, šalia kurio jis niekada nesėdės, o baleto primarijus Nerijus Juška — nieko neišmanantis apie baletą.
Jautresnės būtybės nuo J.Smorigino sprunka per šviesmetį. Nepaisant to, naująjį TV3 sezoną jį vėl išvysime projekto “Šok su manimi” komisijos pirmininko soste.
— Vieni jumis žavisi, kiti piktinasi, treti atvirai šaiposi. O jūs tvirtinate, kad jums tai nesvarbu ir kad jūs nieko nebijote. O gal vis dėlto ko nors bijote? — “TV antena” pasiteiravo J.Smorigino.
— Bijau. Prieš porą metų išleistoje mano knygoje “Nuo Šančių iki Paryžiaus” žurnalistė, su kuria rašėme kartu, labai gerai apie mane pasakė: “Keistas jis žmogus — bijo, bet daro.” Toks aš ir esu. Matyt, turiu labai daug kompleksų, kuriuos reikia nugalėti.
Žengdamas į brandesnį amžių supratau, kad tuos kompleksus reikia įveikti, nes kitaip tave sutraiškys vampyrai — aplinkiniai žmonės: pamatys tavo silpnumą, tuo pasinaudos ir be gailesčio sunaikins.
Dvidešimt metų dirbau teatre, konkurencija jame labai didelė. Vienas žmogus, su kuriuo esu pažįstamas daugelį metų ir kuriam padariau nemažai gera, dabar su manimi net nesisveikina.
Išvada tokia: jeigu visiems būsi geras, tai būsi geras, bet jeigu būsi blogas, vis vien būsi geras. Svarbiausia — būti savimi ir traiškyti visus kompleksus.
Nekenčiu žmonių, kurie sekmadieniais eina į bažnyčią, o pirmadieniais ar antradieniais griauna kitų likimus. Nevaikštau į bažnyčią, bet turbūt už visus tuos, kurie ten lankosi, labiau tikiu Dievu. Sulig kiekvienu savo poelgiu apgalvoju, ką aš jam pasakyčiau.
— O kada jūs esate tikras, o kada — vaidinate?
— Nemeluosiu — kai esu televizijoje, žaidžiu žaidimą, kurį reikia ten žaisti. Intriguoju, nes reikia įvertinti rinką. Žmonės patys prašosi būti erzinami — tai įrodo televizijos žiūrimumas.
Esu sukūręs labai prasmingą ir jausmingą spektaklį apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, tačiau tokio niekam nereikia. Nors jis buvo rodomas septynerius metus, žmonės rinkdavosi negausiai.
O tik pasirink garsią pavardę, tarkime, kad ir Oscaro Wilde’o — žmonės plauks miniomis. Arba Mata Hari. Kažkodėl neigiamai personažai traukia labiau. Žmonės trokšta to, ką aš vadinu kriminaliniu seksu. Jiems reikia jaudulio, jie negali be jo.
— Pataikaujate žiūrovams?
— Nepataikauju. Gyvenu šalyje, kurioje tokia rinka. Negaliu susideginti ant laužo kaip Jeanne d’Arc, šaukdamas, jog nenoriu gyventi valstybėje, kurioje klesti smurtas ir tuštybė. Gyvenu išmintingai, pasinaudodamas savo profesija ir gebėjimais, stengdamasis išplaukti.
— Jūs, išsilavinęs žmogus, kartais būnate toks chamas, juokelius palydite nepadoriais gestais.
— Patikėkit manimi — žinau, kada ką reikia daryti.
— Ar tai darydamas neperžengiate savęs? Toks esate ir gyvenime?
— Ne, peržengti savęs man nereikia — juk esu paprastas “Šančių bachūras”. Šančius nuolat aukštinu todėl, kad ten gyvena labai daug menininkų ir įdomių žmonių.
Mano visa giminė — meniška. Senelis buvo Rusijos Didžiojo teatro smuikininkas, o motina — balerina. Mano šaknyse dera ir intelektualumas, ir brutalumas. Bet argi Kaune gyvena nuobodūs žmonės?
— Neseniai Kaune vedėte renginį “Bike Show Millenium 2012”. Kaip jus sutiko baikeriai?
— Baisiai. Supratau, kad jie įpratę prie Vyckos Šapranausko ir laukia tik anekdotų. O aš jiems aiškinu apie bambalius, “stanikus” ir užpakalius. Galiausiai jie pradėjo mitinguoti, protestuoti, šaukti, švilpti. Kol mane supakavo ir išnešė. (Juokiasi.)
Dar prieš renginį klausiau organizatorių: “Ar tikrai leidžiat mane į sceną? Bijau, kad jus už tai užmuš.”
Esu artistas. Kaip galiu kalbėti apie ką nors iškilaus, kai matau žmones, kurie atėjo atsipalaiduoti, išsivemti, pasiusioti, o gal — net ir pakakoti? Žinau, apie ką reikia kalbėti renginyje, kuriame alkoholis liejasi laisvai.
— Televizijos studijoje kompanija — kultūringa. Tačiau savo pastabas dažnai reiškiate ne pačiais kultūringiausiais žodžiais. Daugiausia kliūdavo Editai Daniūtei. Kas tarp jūsų vyko?
— Nieko. Ji — sportininkė, o aš — menininkas. Manau, kad būtent dėl to taip aštriai kivirčydavomės.
— E.Daniūtė teigia, kad palikto TV3 projektą neapsikentusi jūsų priekabių ir užgaliojimų. Prisipažinkite, jūs ją išėdėte?
— Tikrai jos neišėdžiau. Mūsų niekas negali iš TV3 išėsti. Kaip ir iš jokio kito kanalo. Jeigu televizijai nesuteiki progos savo talentu tapti ryškesnei ir žiūrimesnei, tuomet tavęs atsisakoma.
O E.Daniūtė, manau, yra nespalvinga ir neįdomi asmenybė. Aš viską grindžiu talentu. O ji yra sportininkė.
Sportininkas ir menininkas — skirtingi. Sportininkų tikslas vienas — laimėti. O mes kuriame grožį. Ji to nesuprato. Nesuprato, kad sėdi šalia menininko, kuris moka pasidžiaugti, pasijuoti ir pasišaipyti. Ir visa tai daro teatrališkai ir manieringai.
— Sportininko ir menininko dvikovą ji pralaimėjo?
— Bijau, kad tai — ne pirmas ir ne paskutinis jos fiasko.
— TV projektuose moterims nuo jūsų kliūva dažnai. Ar mylite moteris?
— Labai keistas klausimas. Kaip galima nemylėti moterų, jeigu gyveni su viena moterimi 35 metus oficialiai ir 40 metų neoficialiai? Su žmona užauginome du vaikus.
Televizijoje vyksta šou, o ne moterų žeminimo ar aukštinimo projektas.
— Šokių projektai vis dėlto nėra karštų pokalbių šou.
— Kai su Vyteniu Pauliukaičiu pradėjome dirbti LTV “Šokių dešimtuko” komisijoje, abu nelabai išmanėme, ką ir kaip daryti.
Pamažėle, atsargiai pradėjome kalbėti, šmaikštauti, kol pagaliau tarp mūsų atsirado priešprieša. Jis — režisierius, aš — choreografas režisierius. Jis — nelabai šokantis, o aš nelabai norintis režisuoti. Jis — narcizas, aš — dar didesnis narcizas. Jis — režisierius užkulisiuose, aš — scenoje.
Antrąjį sezoną dar labiau išryškėjusi priešprieša virto savotišku šou. Jis davė pradžią panašiam stiliui kitose televizijose.
Štai kokį sakinį noriu pasirašyti: “Su Vyteniu Pauliukaičiu sukūrėme šou komisijų modelį, kurį vėliau nusikopijavo visos televizijos.” Mūsų pavardės reiškia daug.
Šiurkščiai tariant, neprimyši kito kibiro. Sakau tai ne iš tuštybės — esu labai ambicingas žmogus. Kartais būti pirmam yra labai gerai, bet labai sunku girdėti, kad tų, kurie tai pradėjo, niekas neatsimena.
— Jūsų dialogai su Vytautu Šapranausku kartais virsta užgauliojimais, po kurių jautresnis žmogus nė nebesisveikintų. Ar jūsų santykiai kolegiški?
— Būtų neprotinga sakyti, kad mano santykiai su Šapru yra blogi. Bet tokios meilės, kokia yra tarp manęs ir mano žmonos Dalios Smoriginienės, tikrai nėra. (Juokiasi.) Šapro taip nemyliu.
Išduosiu paslaptį. Teatro pasaulyje nuo seno kovoja operos atlikėjai, baleto artistai ir aktoriai. Tai žanrų kova, ir tai labai normalus dalykas. Aktoriams atrodo, kad mes nemokame vaidinti ir — atvirkščiai. Tai profesinė kova, nereikia ja stebėtis.
Kartais su Vytautu mes tik žaidžiame, tačiau kartais būna labai negražių dalykų, labai. Bet jie jaudina publiką.
— O jus?
— Ir mane jaudina. Bet pagalvoju, kad už tą meilę, kokia mane myli TV3, padaryčiau ne tik tai ir ne tik špagatą, bet ir tiltelį.
— Špagatą eteryje matėme. O tiltelį padarote?
— Ne, tiltelio nepadarau jau dvidešimt metų. (Juokiasi.) O špagatą, manau, darysiu dar ilgai.
— Vienoje TV laidoje esate save pavadinęs seksualiausiu vyru.
— Jūs girta?
— Tikrai ne.
— Nėra vertinimo gražiausiam ar seksualiausiam žmogui. Kaip ir nėra vertinimo jauniausiam žmogui ar seniausiam žmogui. Žmogaus kūnas visada gražus. Yra pirkėjas — yra ir prekė.
— Kas jums yra seksualumas?
— Protinga moteris visuomet išsirinks ne raumenų pripumpuotą berniuką su dideliu pimpaliuku, bet vyrą, kuris iš savo lūpų išleidžia protingas mintis, sako labai gražius žodžius, kuris ją užmigdo, užliūliuoja, užmyluoja ir išbučiuoja visą kūną.
O jaunas žmogus to daryti nemoka. Nors aš jaunystėje maniau kitaip.
Mano kūnas gali būti seksualus vieniems ir neseksualus kitiems, bet kai jie sulauks mano amžiaus, supras, kad jų kūnas tik dabar tapo seksualus, nes jis — sklidinas proto.
— Socialiniame tinkle “Facebook” įdėjote savo nuotrauką su seniai nebemadingomis erotiškomis trumpikėmis. O kai sulaukėte daugybės komentarų, paskelbėte, kad parduodate trumpikes už 5000 litų. Kaip baigėsi prekyba?
— Blogai — niekas jų nenupirko. Kas Lietuvoje gali ką nors pirkti? Lietuva — elgetų kraštas. Kai rašoma, kad Venesueloje gyvena skurdžiai, norisi nusijuokti. Pamatytumėte, kokios ten vilos stūkso, kokie namai. Jeigu man dabar būtų 30 metų, gyvenčiau tik Margaritos saloje.
— Norėtumėte emigruoti?
— Ne, niekuomet, per daug giliai įleistos šaknys. Norėjau, kai man buvo 18-a. Buvau visiškas kvailys.
Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, ir yra gyvenimas. Antrojo dublio nebus. Jeigu trenkia šlapimas galvon, kad turi išvažiuoti, — važiuok. Bet tik tuomet, kai tuo neabejoji. Jeigu aš sėdžiu čia, vadinasi, taip reikėjo.
Dievas kiekvienam mūsų yra surašęs gyvenimo scenarijų. Jeigu kartais jautiesi nelaimingas, vadinasi, ir taip turi būti.
Esu patyręs baisių dalykų, buvau naikinamas, trypiamas, bet sugebėjau pakilti.
— Kodėl dabar nenorite išvykti? Įtraukė televizija? Nebegalite palikti pramogų pasaulio?
— Gal jau penkioliktą kartą aiškinu: ne televizija mane įtraukė, o televizija gavo artistą su 20 metų sceninės patirties, žmogų, kuris statė spektaklius. Esu profesionalas ir manau, kad televizijoje turi dirbti tik profesionalai — tie, kurie moka žaisti, vaidinti, manipuliuoti.
Tai mano profesija. Lietuvoje įsitvirtinusi kvaila nuostata, kad baleto žmogus daugiau nieko nemoka. Galbūt Nerijus Juška ir nemoka, bet aš — tikrai moku.
— Ar Nerijus Juška iš tikrųjų nieko nemoka?
— Aš jį kartą įžeidžiau. N.Juška yra labai didelis narcizas, egoistas.
Juk tai, kad jis šoko Didžiojo teatro scenoje Maskvoje, — mano nuopelnas — aš jį rekomendavau. Grįžęs po pasirodymo išdidžiai sako: “Mane Didysis teatras kviečia.”
Aš pripratęs prie tokių išdavysčių. Bet kai atėjo laikas, truputį vaikiškai sureagavau. Vėliau gailėjausi. Mes, teatro žmonės, esame labai emocionalūs. Kartais žmogaus norisi atsiprašyti, bet N.Juškos — niekada!
— Grįžkime prie televizijos. Vadinate save profesionalu, tačiau ekrane jūsų kalba — labai netaisyklinga ir kimšte prikimšta svetimybių.
— Miela žurnaliste, jeigu norite išgirsti labai gerą ir taisyklingą lietuvių kalbą, reikia įsijungti ne televizorių, bet Marijos radiją.
Štai ten yra laidų visiems tiems, kurie kovoja su žargonu. Bet juk tuo pačiu žargonu šnekame visi, sakome ir “krūtas”, ir “koroče”. Tiesa, su “koroče” kovoju. Net savo vaikams pasakiau: jei išgirsiu taip kalbant namie, pritrenksiu.
— Namie jūs kalbate taisyklingai?
— Kalbu visaip. Slengą turi visos kalbos. Tai — normalus reiškinys. Suprantu, kad taip kalbėti negalima suvažiavime ar Seime. Jei Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasakytų “koroče”, greičiausiai visi patirtų šoką. Bet yra tam tikrų vietų, kuriose vyksta žaidimas.
— Ar TV3 prodiuseriams dažnai tenka mokėti baudas už jūsų kalbos klaidas?
— Manau, kad dažnai. (Nudelbia akis.) Nors savo prodiuserius kartais ir patampau už ūsų, vis tiek labai juos myliu. Suprantu, kad su manimi jiems labai sunku.
— Ar nenusimenate, kai per apklausas pakliūvate tarp nemėgstamiausių, nuobodžiausių, blogiausių?
— Ne. Ką tik pasikalbėjome su Egle Jackaite. Ji atėjo ir padainavo “Šok su manimi” naujojo sezono atidarymo vakarėlyje. O kodėl? Dėl to, kad yra populiari. O interneto komentatoriai apie ją rašo visaip.
Važinėdamas po Lietuvą matau, kad žmonės mane priima.
Su manimi mielai bendrauja net ir tie su juodomis panagėmis, trenkiantys pigiais gėrimais — vadina mane vardu, pavarde, apsikabina. Tad ar ne internautai formuoja kitokią nuomonę?
— Ar niekada niekam nesistengiate įtikti?
— Tik vienam žmogui. Bet nenoriu sakyti — kam.
— Ir vis dėlto?
— Tai nuskambės labai patetiškai, o aš to vengiu. Na, gerai. Labai stengiuosi įtikti savo žmonai. Visada tai darau labai nuoširdžiai.
— Ar galima tvirtinti, kad Jurijus yra po žmonos padu?
— (Nudelbia akis ir palinksi galvą.) Tikrai taip. Bet aš ją labai myliu.
— Kaip jūsų žmona reaguoja į jūsų išsišokimus?
— Labai emocionaliai. Būna, kad ir bara. Labiausiai mane bara už “fakus”, o aš aiškinuosi, kad netyčia parodžiau. Bet jeigu norite surasti tikrai gerą moterį, ieškokite tokios kaip mano žmona.
— Ar yra tokia laida, kurią jūs mielai žiūrite?
— Bijau sakyti. Geriau nesakysiu — būsiu protingas.
Bet žinau, ko nemėgstu, — Editos Mildažytės “turgaus” (LTV laida “Bėdų turgus”. — Red.).
— Būsite nepopuliarus — daugybei žmonių ši laida labai patinka. Argumentuokite — kodėl?
— Labai nemėgstu E.Mildažytės “turgaus” — ir taškas.
— O ką mėgstate?
— Man labai patinka viena mano amžiaus moteris, vedanti ryto laidą.
— Spėju, kad tai Zita Kelmickaitė su savo “Ryto suktiniu”?
— Taip. Manau, kad ji turėtų dirbti TV3, o ne LTV. Ji puikiai veda laidas, o pati — nuostabi, natūrali, protinga. Jos laida apima viską, ko reikia, — keliones, miestelius, žmones, papročius. Tikrai labai norėčiau, kad ši laida persikeltų į TV3, tuomet ją pamatytų daugiau žmonių.
