Susitikimo laiką su I. Balsyte teko ilgai derinti. Veikli moteris paskendusi darbuose.
„Šią ir kitą savaitę susitikti nepavyks, nes mano studentai laikys egzaminus, o po to man pačiai prasidės sesija”, – birželio pradžioje kalbėjo Ilona.
Kai pagaliau susėdome pasikalbėti mokyklėlės „Kindermusik” kabinete tarp spalvingų baldų, žaislų bei muzikinių instrumentų, paaiškėjo, kad išvakarėse aktorė Šiaulių pedagoginiame universitete baigė pirmą menų pedagogikos magistro kursą. Egzaminus išlaikė dešimtukais.
Dažnai manoma, kad iki kokių trisdešimties metų žmogus turi suspėti įprasminti gyvenimą – sukurti šeimą, susilaukti vaikų, įgyti profesiją, susirasti darbą. I.Balsytė paneigia šį mitą.
Iš pirmosios santuokos Ilona turi dukteris Ievą (21 m.) ir Saulę (17 m.). O su antruoju vyru aktoriumi Aurimu Meliešiumi (41 m.) moteris susilaukė sūnaus Martyno, kuriam netrukus sueis penkeri.
Vėlyva motinystė Ilonai nekėlė nerimo, tik džiaugsmą.
„Kadangi mano nėštumas buvo planuotas, labai lauktas, jokių staigmenų nebuvo. Begalinis džiaugsmas žinoti, kad po tavo širdimi plazda dar viena gyvybė. Tuo metu Ievai buvo šešiolika metų, o Saulei – dvylika. Jos nekantriai laukė pirmųjų vizitų pas echoskopuotoją.
Girdėjau ir skeptiškų atsiliepimų, neva tai pernelyg vėlyvas nėštumas. Apmaudu, kad dažniausiai netaktiškus pareiškimus darydavo medikai. Mūsų šalyje dar sunkiai atsikratoma stereotipų”, – kalbėjo aktorė.
Ši moteris sugeba jautriai ir nuoširdžiai pažvelgti į subtilias vaikų sielas, tad atrodo jaunatviška, laisva ir optimistiška.
I. Balsytė yra viena iš Keistuolių teatro įkūrėjų, 1989 metais novatorišką idėją įgyvendinusi su aktoriais Aidu Giniočiu bei Sigučiu Jačėnu. Teatre ji yra sukūrusi daugybę vaikiškų vaidmenų.
Kuo tik I. Balsytė nebuvo scenoje? Iki šių dienų gerai įsiminę personažai: Sraigė Olaiva, Karvutė Anabelė, Dulsinėja, Katė Marmė, Plėšikė Fingerė, Papūga Karuda, Žiurkė Liolia.
Gimus sūnui Ilona aktorystę nustūmė į antrąjį planą. Prieš kelerius metus ji įkūrė menų mokyklėlę „Kindermusik” 3–7 metų vaikams. Šios mokyklos metodiką prieš trisdešimt metų sukūrė vokiečiai, vėliau išplėtojo amerikiečiai. I. Balsytė pedagogikos mokslus baigė nuotoliniu būdu Amerikoje.
Kodėl ji įkūrė būtent tokią mokyklą?
Nieko nebūna savaime, galima sakyti, kad likimas pastūmėjo užsiimti pedagogine veikla. Nors vaidyba atimdavo daug laiko, Ilonos buvo prašoma parengti pranešimą kokiam nors šviečiamojo pobūdžio seminarui.
Ji skaitydavo, per naktis rašydavo referatus. Sukaupė daug žinių, kurias reikėjo kur nors panaudoti. Taip kilo mintis atidaryti nuosavą muzikinę mokyklėlę.
Vaikai nevadina I. Balsytės aktore. Dažniausiai kreipiasi vardu, kartais pavadina auklėtoja arba mokytoja.
Taip pat Ilona dėsto Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje. Tačiau mokyti ikimokyklinio amžiaus vaikus jai atrodo prasmingiausia.
„Nenoriu pasakyti, kad suaugę žmonės prastesni ar blogesni. Nors ne kartą studentams esu sakiusi, kad mano mažieji mokiniai dažnai elgiasi išmintingiau. Pykstu susidūrusi su neapsiskaitymu, neieškojimu prasmės, gilumos, plaukimu pasroviui, abejingumu. Nesuprantu žmonių, kurių tikslas gauti diplomą, o ne žinių.
Bet ir su studentais stengiamės pasiekti kuo geresnių rezultatų. Mokslo metų pabaigoje jie padėkoja už gyvenimo pamokas. Tai džiugina.
Jauni žmonės turėtų kelti klausimą, dėl ko jie gyvena šioje žemėje.
Mažiukai vaikai dažnai giliau supranta vertybes. Kartą jie kūrė trumpus prašymus Dievui. Stebino altruizmas. Pavyzdžiui, vienas vaikas prašė: „Dieve, ką man daryti, kad visoje žemėje nebūtų karo?” arba „Kaip aš turiu gyventi, kad visi žmonės būtų laimingi?”.
Tai – auksinis amžius. Vaikai nemeluoja, jie yra tikri, su jais galiu kalbėti apie visokius dalykus, man nereikia veidmainiauti, išsisukinėti.
Tikiu, kad pasitelkdama muziką tarp vaikų pasėju sėklą, iš kurios išaugs gerumo ir vilties daigai”, – sakė I.Balsytė, kuri vasaros pradžioje išleido lopšinių vaikams rinkinį „Miegokit, sapnelį sapnuokit...”.
Lopšinės skirtos ne tik vaikui užmigdyti, bet ir dialogui su juo užmegzti. Motina su vaiku iš pradžių paklausys dainos, o išmokę dainuos kartu.
„Ši idėja atkeliavo iš mano šeimos. Anksčiau Martynas prašydavo, kad padainuočiau, o pats palįsdavo po antklode. Klausdavau: „Ką ten darai palindęs?” O jis, tyliai niūniuodamas, sakydavo, kad nori dainuoti kartu. Dabar prieš miegą dainuojame su sūnumi”, – kalbėjo aktorė.
O kokia Ilona buvo vaikystėje? Atsiskyrėlė ir vienišė. Vaikų darželyje mažai bendravo su bendraamžiais, turėjo kelis berniukus draugus. Su mergaitėmis nedraugavo, manė, kad yra nevykėlė, negraži kaip varlė didelėmis akimis, o kitos mergaitės yra geros ir gražios.
Pirmą kartą I. Balsytė ant scenos užlipo sulaukusi ketverių ir nuo jos nenulipo. Mergaitė dalyvaudavo vaikiškuose spektakliuose, dainavo konkurse „Dainų dainelė”. Bet niekada nesvajojo apie aktorystę.
Šiauliuose užaugusi Ilona nuo mažens svajojo tapti muzikos mokytoja. Troškimas išsipildė tik po daugelio metų.
– Ar labai nutolote nuo savo pagrindinės profesijos?
– Turiu nedaug spektaklių. Gyvenimas susideda iš etapų. Anksčiau buvo daugiau aktorystės, dabar – pedagogikos.
Gal po penkerių metų viskas apsisuks ir vėl pulsiu vaidinti. Aš ramiai žiūriu į pokyčius.
Niekada nenorėjau būti aktorė, nes negalvojau, kad galiu ja būti. Esu dėkinga profesorei Irenai Vaičytei, kuri mane užkrėtė teatru. Aktorystė visada išliks daugiau negu profesija.
Kai pastaruoju metu manęs klausia, kodėl keičiau profesiją, sakau, kad profesijos nekeičiau, nes aktorystė yra gyvenimo būdas.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
