Net nežinau, kaip tokį atvirumą vertinti. Mama kartais dėl to nepiktai papriekaištauja: „Kai išsipasakoji, aš dėl tavęs dar ilgokai išgyvenu, tačiau tu pati jau po kelių akimirkų vaikštai rami ir šypsaisi.”
Neseniai baigėsi šlagerių festivalis „Palanga 2012”. Jis vyko netrukus po mano gimtadienio. Ta proga pasidovanojau karūną. (Juokiasi.) O jei rimtai, tai per daug nesureikšminu iškovoto Šlagerių karalienės titulo.
Tiesiog tai – džiugus įvykis. Kiekvienas laimėjimas patvirtina, kad gerai dirbu ir einu teisingu keliu.
Kai išeinu į sceną, esu sau karalienė. Scenoje jaučiuosi šimtą kartų geriau negu gyvenime.
Jei supykstu ant žmogaus, galiu parėkti, o po kelių minučių pamirštu, dėl ko pykau.
Žinau, kad esu spontaniška, įsižiebiu kaip degtukas. Esu iš tų žmonių, kurie viską rėžia tiesiai šviesiai. Esu dėkinga Dievui už tokį charakterį, nes užantyje nesinešioju nuoskaudų.
Meilė reiškia labai daug. Jei širdyje tuščia, sunku gyventi. Juk beveik visos mano dainos yra apie meilę. Scenoje negaliu meluoti, klausytojams stengiuosi perteikti tikras emocijas.
Neturiu daug draugų. Kad žmogų galėčiau vadinti draugu, jis turi būti man labai reikšmingas. Atlikėjui dažnai sunku atsirinkti, kuris yra tikras draugas, o kuris dėl kokių nors priežasčių tik bando toks atrodyti.
Jau vaikystėje vertinau sceną, dėmesį, gėles. Prisimenu, kaip vienas įsimylėjęs berniukas man padovanojo puokštę laukinių gėlių. Iki šiol tas gėles prisimenu, nors gyvenime esu gavusi daug įspūdingų puokščių.
Vertinu visus savo gerbėjus. Nors pasitaiko ir juokingų situacijų. Gaunu įvairių laiškų iš nepažįstamų asmenų, iš ryto randu raštelių, užkištų už automobilio valytuvų.
Neseniai koncertavau sostinės Šv.Kotrynos bažnyčioje. Kai dainavau sudėtingą, emocionalią dainą, nepastebimai prie scenos priėjo kažkokia moteris, pačiupo man už kojos, ėmė ją traukti ir bučiuoti.
Buvau su aukštakulniais, neišlaikiau pusiausvyros ir kritau. Patyriau šoką, man taip nutiko pirmą kartą. Pabučiavau tai moteriai į kaktą. Manau, ji serganti. Tokie žmonės neretai elgiasi spontaniškai ir natūraliai. Bet manęs neįžeidė tos moters netikėtai prasiveržusios emocijos. Juk aš pati gyvenime stengiuosi elgtis be užuolankų ir iš širdies.
Nuo vaikystės tikiu Dievu. Per Trakų miestelį, iš kurio esu kilusi, dažnai eidavo maldininkai, vienuoliai. Mes su seserimis stovėdavome prie kelio, lydėdamos juos akimis. Dovanų gaudavome šventųjų paveikslėlių.
Su jais, o ne su lėlėmis dažniausiai ir žaisdavau. Turėjau spintelę, kurią kasdien valydavau ir perstatinėdavau ant jos išdėliotus paveikslėlius. Pavyzdžiui, padarydavau, kad Marija žiūrėtų į Jėzų, o jiems iš šonų stovėtų angeliukai. Turėjau susikūrusi savotišką altorėlį.
Visada pasimeldžiu prieš lipdama į sceną. Tai – vienas svarbiausių mano ritualų.
Tik vienintelį kartą per gyvenimą, pilną muzikos, baigus vidurinę mokyklą, mane aplankė abejonės: gal jau laikas mesti muziką ir užsiimti kuo nors rimtesniu.
Mano mama matematikė, mokykloje matematika man puikiai sekėsi. Galvojau, kad gal reikėtų stoti į ekonomiką ar į vadybą. Bet menas mano širdyje nugalėjo, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Be solinių pasirodymų, dainuoju Kauno muzikiniame teatre. Lapkričio mėnesį dainuosiu premjeriniame spektaklyje, rudenį planuoju pristatyti savo naują muzikinį projektą. Spalį važiuosiu į tarptautinį dainų konkursą Armėnijoje.
Yra daug durų, į kurias vis beldžiuosi ir kurias vis kas nors atidaro.
Iki šiol nesusimąstydavau apie šeimą, vaikus. Visada svarbiausia buvo muzikinė karjera. Bet neseniai pagavau save mąstančią apie tai, kad mano draugės jau turi vyrus, kai kurios sūpuoja vaikus, o aš vis su ta muzika kaip su kūdikiu. Mintis apie motinystę man jau ne svetima.
Manau, būčiau gera mama, nors griežtoka. Tėvai mane auklėjo griežtai – ir gerai darė. Esu karštakošė, tad džiaugiuosi, kad mama mano temperamentą retkarčiais prigesindavo.
Savo vaikui skiepyčiau meilę muzikai, menui. Bet svarbiausia ne tai. Norėčiau išauklėti vaiką taip, kad jis užaugtų doras, puoselėtų tikrąsias vertybes.
