Legendiniu vadinamas operos solistas V. Noreika ir buvusi baleto artistė L. Bartusevičiūtė kartu jau beveik 30 metų. Jie supranta vienas kitą net iš alsavimo.
Kai rengdamasis atsisveikinimo koncertams prabudęs naktį maestro mintyse kartoja tekstą, stengiasi nejudėti, kad neprižadintų žmonos. Tačiau moters neįmanoma apgauti – iš pasikeitusio kvėpavimo ritmo Loreta supranta, kad artėjant turui „Ačiū už meilę” jos vyrui nelengva.
Apie 55 metus trukusios karjeros pabaigą Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius, vokalo pedagogas V.Noreika pranešė pavasarį, bet palikti didžiąją sceną nutarė rudenį surengdamas grandiozinių koncertų.
Vienas iš šešių tokių renginių įvyks jau šį vakarą Alytuje.
V.Noreika įsitikinęs, kad artisto pasitraukimas iš scenos gražus tik tada, kai užlipęs ant jos koncertuoti dar gali pasirodyti kaip profesionalas.
Solistui svarbūs ne tik jaunystės pasirodymai, kai jis pavergė Maskvos Didžiojo teatro, Milano „La Scala”, Paryžiaus „Grand Opéra” klausytojų širdį. Atsisveikindamas su žiūrovais jis irgi rengia išskirtinį koncertą.
Prigimtis Virgilijų apdovanojo retu balsu, bet vis tiek jį reikėjo tausoti.
Kalbėtis kuo tyliau ir rečiau, stengtis, kad vyrui nieko netrūktų, nes jaudulys ir stresas ypač kenkia – L. Bartusevičiūtė žino daug paslapčių, kaip paruošti savo sutuoktinį koncertui.
Naujas koncertinis frakas specialiai buvo pasiūtas ne tik V. Noreikai, bet ir jam talkinti sutikusiems tenorams – Edmundui Seiliui, kuriam maestro padėjo vokalo pamokomis, buvusiam profesoriaus studentui Vaidui Vyšniauskui bei dabartiniam magistrantui Merūnui Vitulskiui.
Žmona dainininkui reikalinga ir užlipus ant scenos. Žvilgtelėjęs į salę jis akimis susiranda, kurioje vietoje sėdi Loreta. Galbūt todėl maestro mėgsta, kad klausytojų salėje būtų šviesu.
– Ar vis dar jaudinatės eidamas į sceną?
Virgilijus: Tai priklauso, kaip esi pasirengęs – ar gerai jautiesi, ar vokalas geros formos. Dainininko instrumentas – visas kūnas, kaip jis jaučiasi, taip ir dainuoji.
Atsisveikinimo koncertuose parodysiu, ką dar sugebu, o jaunesni dainininkai – ką gali savo jėgų žydėjime.
– Į koncertus jus lydi žmona?
Virgilijus: Ji taip pageidauja, o aš irgi to noriu. Bet tokioje arenoje kaip Vilniaus „Siemens” kažin ar pavyks ją surasti tarp žiūrovų.
Dainuodamas kamerinėje aplinkoje jaučiu, kur ji sėdi. Tada susikaupiu, klausausi, kaip reaguoja publika.
Kartais mintyse sau sakau: „Noreika, dainuok kaip dainavai, viskas bus gerai, džiaukis, kad užkabinai.”
Būna salių, kuriose nėra geros akustikos, tada dainuoji taip lyg būtum su maišu ant galvos. O mikrofono aš nemėgstu.
Atsisveikinimo koncertų įgarsinimui ir apšvietimui vadovaus Loretos brolis Ričardas Bartusevičius – vienas grupės „Hiperbolė” narių. Jis – geras specialistas, kuris buvo pakviestas man nežinant, be mano prašymo.
– Loreta, o jūs ar ilgitės scenos, ar sapnuojate, kad šokate?
Loreta: Sapnuoju, bet ne taip dažnai. Dažniausiai sapnuoju, jog privalau šokti, ir tada susigriebiu, kad tam nesu pasiruošusi, mano kūnas nėra ištreniruotas.
Tada pabundu išpilta prakaito ir galvoju: „Kaip gerai, kad jau nešoku.” Baleto artistė privalo pasiaukoti vien darbui. Ar valgai, ar miegi – nėra smulkmenos, kuri nebūtų svarbi.
Virgilijus: Paklausykite, ką aš papasakosiu. Baigiau aštuntą gimnazijos klasę turėdamas vos du ketvertus, o visi kiti – penketai.
Iki šiol mane kankina siaubingi sapnai, kad privalau spręsti algebros uždavinį, o aš nieko neatsimenu.
Didžiausia baimė – ne dainuoti, o tai, kad reikės spręsti algebros uždavinį. Vaikystės patirtis išlieka gyva.
– Ką jums teikia dainavimas?
Virgilijus: Būsiu sąžiningas ir nefantazuosiu, kad dainavimas – mano dvasia ar kad be dainavimo negalėčiau gyventi.
Nėra taip. Tik tada, kai esu scenoje, gyvenu tuo, apie ką dainuoju. Daugiausia laiko atima mokymasis, rengimasis. Dainininkas privalo sugalvoti, kaip atlikti kūrinį. O dar sunkiau scenoje padaryti tai, ką esi sugalvojęs.
Pavyzdžiui, šįryt pasakojau žmonai, kad naktį prabudau ir kartojau tekstus. Loretos tai nė kiek nenustebino: „Taip, taip, aš jaučiau.” O aš kartodamas tekstus maniau, kad ji miega.
Pasirodo, ji jautė, kad ne taip kvėpavau, kartodamas tekstus atsikvėpdavau ten, kur baigiasi frazė. O jei tekstą užmiršdavau, stabtelėdavau atsikosėti. Iš mano kvėpavimo judesių Loreta suprato, kad mokausi partijas.
Loreta: Mes esame labai artimi. Būna taip, kad tuo pat metu skambiname telefonu vienas kitam. Arba tą patį pagalvojame.
Neabejoju, kad tai telepatija – minčių skaitymas per atstumą.
Aš stengiuosi Virgilijui kuo daugiau padėti, nes jam reikia ramybės. Dainininką gelbėja geras miegas, jis negali pervargti, patirti emocinės įtampos.
– Ar yra dainų, kurias jūs labai mėgstate?
Loreta: Mane apskritai žavi Virgilijaus talentas, mėgstu klausytis, kaip jis dainuoja. Likimo dovana būti kartu su genialiu dainininku.
Virgilijus: Sakyčiau, yra atvirkščiai. Man pasisekė kur kas labiau, kad Loreta tapo mano žmona. Kai ją sutikau, jau buvau vienąkart išsiskyręs ir vienišas.
Pasipiršau po poros mėnesių draugystės. Nesuklydau.
– Gal taip yra todėl, kad žmona gerokai jaunesnė už jus? Ji lankstesnė, labiau sugeba prisitaikyti.
Virgilijus: Mūsų su Loreta amžiaus skirtumas labai didelis – 23 metai, bet to nejaučiu. Gal Loreta tai jaučia?
Kartą, kai dar neseniai buvome su Loreta susituokę, paklausiau savęs: „Virgilijau, ką tu darai? Tu puikiai gyveni. Kodėl sieki grįžti į praeitį, kai žengei plačiai su draugais?”
Padėjau tašką, pasakiau sau: „Svarbiausias pasaulyje žmogus – žmona.” Iki šiol laikausi tokio požiūrio, ir mes labai gerai sutariame.
Jei ir pasiginčijame, tai nepiktai. Stengiuosi nusileisti, nes noriu, kad ji gerai jaustųsi.
Mudviejų nuomonės gali būti skirtingos, bet man nesunku pasakyti Loretai: „Padarysiu taip, kaip tu nori.”
O Loreta turi du balsus. Kaip ir kiekvienas žmogus ji turi balsą, todėl gali dainuoti. Kaip moteris ji turi dar vieną balsą, o aš privalau klausyti abiejų šių balsų.
– Ar judu esate bohemiškos prigimties?
Virgilijus: Esu namisėda.
Loreta: Galiu patvirtinti. Mūsų profesijos yra tokios, kad nuolat sukamės tarp žmonių. Grįžus namo gera būti dviese. Nieko daugiau nesinori.
Žinoma, neužsidarome tarp keturių sienų.
Turiu didelį pedagoginį krūvį. Esu M. K. Čiurlionio menų gimnazijos mokytoja, taip pat dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dėstau klasikinį šokį būsimiems aktoriams, baleto artistams.
– Ar jūsų vaikai pasirinko menininko profesiją?
Virgilijus: Sūnui Virgilijui rugpjūtį sukako 29-eri. Jo darbas susijęs su informacinėmis technologijomis. Jis toli nuo scenos.
– O duktė Rasa iš pirmosios santuokos? Juk ji dainavo konkurse „Dainų dainelė”?
Virgilijus: Taip, turiu jos įrašus iš šio konkurso. Prisimenu, būdama vaikas ji vaidino piemenuką ir dainavo net scenoje, operoje „Toska”.
Dabar Rasa, kuriai 48 metai, gyvena Kanados mieste Vankuveryje ir vadovauja vieno žurnalo reklamos padaliniui. Su Loreta pas ją viešėjome net tris savaites.
– Ar jau turite anūkų?
Virgilijus: Ne, dar tik svajojame. Loreta laukia, kad pasistengtų sūnus, manau, jis jau subrendęs šeimai.
