- Ar sutiksite, kad Lietuvoje fantastinė literatūra yra nusipelniusi prieštaringą, dažnai paaugliams klijuojamą etiketę, ir požiūris į šią literatūros grupę mūsuose skiriasi nuo vakarietiškojo požiūrio?
Andrius: Mano manymu, lietuviai apskritai yra gana konservatyvūs literatūroje ir kai kuriems inovatyvesni žanrai gali būti mažiau priimtini. Kelias dešimtis metų leidžiamas Pasaulinės fantastikos aukso fondas puikiai pristato fantastikos naujienas, tačiau tuo pat metu daro ir „vilko paslaugą“ bendrajai fantastinei literatūrai – antrarūšės ir trečiarūšės knygos, nieko bendro su knyga neturinčiais viršeliais – raumeningi bemarškiniai karžygiai ir įvairiomis pozomis gulinčios princesės – kuria tą neteisingą, stereotipinį požiūrį. Tačiau realiai, kalbėdami tiek apie meilės romaną, istorinę literatūrą ar trilerius, galime šiems žanrams priskirti stereotipų – juk yra aukštoji ir antrarūšė literatūra. Lietuvoje ir yra ši bėda – turime labai daug išverstos antrarūšės, kartais net neskaitomos literatūros, o didieji fantastikos kolosai mus pasiekia ne taip ir dažnai.
Rasa: Šiek tiek kritiškumo šiai literatūros atšakai išties yra. Mūsuose labai stiprūs populiariosios psichologijos žanrai – kaip uždirbti milijoną, kaip daryti įtaką kitiems, kaip perskaičius knygą ir nieko nedarant pakeisti savo gyvenimą. Mane tai, žinoma, šiek tiek stebina, tačiau, mano manymu, stereotipai kyla būtent iš nežinojimo. Ir Lietuvoje dažnai manoma, kad tokia knyga kaip „Sostų žaidimas“ skirta paaugliams, nors ją kuo puikiausiai skaito ir suaugusieji. Nemažai mano draugų, kurie knyga susidomėjo tik todėl, kad ją rekomendavau, įsiūliau aš – jau sėkmingai skaito trečią, ketvirtą knygas anglų kalba arba laukia lietuviško vertimo.
- Kaip apibūdintumėte fantastinės literatūros skaitovą?
Andrius: Fantastinę literatūrą keliais žodžiais apibrėžti sunku, tačiau jei kalbėtume apie sunkiąją jos grupę, į kurią patenka moksliniai fantastiniai kūriniai, tai jos skaitytojai yra „geek'ai“, kuriuos domina naujausios technologijos, fantazija, žmonijos vystymasis, kas būtų, jei būtų, ateities problematika. Tačiau jei žvelgsime į populiariąją fantastinę literatūrą, kuriai priskiriamas kad ir „Haris Poteris“ ar „Žiedų valdovas“ – šios grupės auditorija tampa masine, o ne nišine. Išskiriant svarbiausias grupes reikėtų pridurti, kad fantastinę literatūrą sudaro siaubas, mokslinė fantastika, arba „fantasy“ fantastika, ir tik vienos jų – mokslinės – auditorija yra siauriausia ir specifiškiausia. Žinoma, visų šių knygų skaitovus vienija vienas bruožas – eskeipizmas (ang. escapism) arba noras pasprukti iš realybės, valandą, dvi ar tris pabūti kitame pasaulyje, kuris gali būti tiek baisus, tiek gražus, pilnas skraidančių vienaragių ir princesių, kurių aplink mus nėra. Tad jei kūrinys parašytas profesionalaus meistro ranka, turi stiprų mitologinį pagrindą, skaitytojui sukuriama galimybė atsidurti tokiame pasaulyje, kokį jis įsivaizdavo ir patirti stiprų eskeipizmo jausmą.
- Jau minėjote eskeipizmą – kaip dar apibūdintumėte fantastinės literatūros poveikį, naudą skaitytojui?
Andrius: Imkite fantastinę knygą į rankas ir puikiai atsipalaiduosite, vystysite savo vaizduotę. Ar tu dirbi banke, ligoninėje ar statybose – akiratį praplečianti vaizduotė naudinga visiems. Fantastikoje randame savo realybės atspindžių, verčiančių mus klausti „O kas būtų, jeigu būtų?“. Kas būtų, jei mūsų taip gerbiamas laisvasis verslas įgytų tiek įtakos, kad galėtų tiesiogiai perimti valdymą atskiro miesto ar valstybės? Netolimos ateities atsakymą, kai viską valdo korporacijos, turime labai populiariame Amerikoje kiberpanko (ang. Cyberpunk) žanre. Galima teigti, kad fantastai užbėga už akių labai realioms ateities tendencijoms. Juk senųjų klasikinių fantastų, tokių kaip Jules Verne'as ar Isaacas Asimovas matyta fantastika šiandien tampa arba jau tapo realybe. Manau, kad fantastai, prisėdę rašyti, neišlaužia istorijų iš piršto – jie mato tendencijas, jas sutirština, paryškina taip priartėdami prie futurologinių, mokslinių prognozių. Tuo tarpu maginė fantastika leidžia sugrįžti į vaikystę, kur aiški gėrio ir blogio skirtis, ryškios spalvos.
Rasa: „Fantasy“ literatūra labai lavina kalbą – jos rašymo stilius itin vaizdingas. Lavėja ir tobulėja fantazija ir vaizduotė – aprašomasis pasaulis palieka joms vietos, mėgini įsivaizduoti, o ne gauni sukramtytus faktus kaip detektyvuose ar meilės istorijose. Man toks aiškumas ir akivaizdumas yra banalus. Šiandieniniame pasaulyje labai svarbu turėti daugiau nei siaurą suvokimą. „Fantasy“ literatūra tiesiog įjungia tavo smegenis!
- Teko girdėti, kad jums labai patiko neseniai „Alma littera“ lietuvių kalba išleista George'o R. R. Martino knyga „Sostų žaidimas“. Kuo sužavėjo šis romanas, nominuotas geriausio pasaulyje „fantasy“ kūrinio apdovanojimui?
Andrius: Pirmoji pažintis su kūriniu buvo prieš trylika metų, kai atsirado pirmosios galimybės užsisakyti knygas internetu iš Anglijos. Ieškant naujo vardo maginės fantastikos žanre, akys užkliuvo už gausių teigiamų recenzijų internete apie knygų ciklą „Ledo ir ugnies giesmė“. Nusipirkau knygą ir... ją tiesiog ryte prarijau. Likau sužavėtas tiek Martino sukurtu pasauliu, tiek nestandartiniu požiūriu į maginę fantastiką – tiek magijos, tiek fantastikos čia pateikiama ribotai, knygą net būtų galima laikyti pseudo-kvazi-istoriniu romanu - kūrinyje aiškios paralelės su Rožių karais, Anglijos, Mongolijos mūšiais...
Vaikams yra labai gerai, kai jiems pagal holivudinę formulę pasakoma, kur yra gerai, o kur blogai. Tačiau Martinas šią formulę pakeitė – neliko nei absoliutaus gėrio, nei absoliutaus blogio. Pagrindiniai gerieji veikėjai lengvai žūsta, pagrindiniai blogiečiai palengva transformuojasi į teigiamų savybių ir norų turinčius veikėjus. Taip knyga tampa labai daugialypiška, daugiasluoksnė – perskaitai vieną sluoksnį, atverti kitą, o ten pasaulis jau aukštyn kojom. Iki Martino man to labai trūko maginėje literatūroje.
Knygos kalba labai graži, turtinga, personažai ryškūs – skaitydamas juos matai aiškiai. Tai milžiniškas epas su dideliu polėkiu, kuris jau jautėsi nuo pirmos knygos ir knygas vertė pirkti vieną po kitos. Tačiau po antros knygos prasidėjo problemos – perskaičiau pirmas dvi dalis ir supratau, kad gerbiamasis rašytojas ką tik plunksną nuleido parašęs trečiąją dalį. Teko palaukti. Laukdamas dar kartą perskaičiau pirmą ir antrą dalis. Sekė trejų metų pertrauka iki ketvirtos knygos. Dar kartą perskaičiau pirmas tris, tada ketvirtąją. Tada visų Martino gerbėjų laukimo patikrinimui sekė dar ilgesnė pauzė, kuri baigės tik pernai, kai pasirodė penktoji knyga. Beje, knygos pasirodymo data vis keitės, internetas klykė Martino gerbėjų nesavais balsais, kaip galima su jais taip elgtis. Tačiau autorius pasakė labai aiškiai – aš knygą išleisiu tada, kai ji bus parašyta, jei ji man pačiam iki galo nepatiks, taisysiu ją tol, kol pagaliau patiks. Tad kai sužinojau jau galutinę penktosios dalies pasirodymo datą, dar kartą perskaičiau pirmąsias keturias dalis. Tad „Sostų žaidimą“, kaip matote, skaičiau jau penkis kartus, tačiau nuo to geriau nepasidarė, nes šeštą knygą autorius dar tik pradėjęs rašyti. Net baisu pagalvoti, kiek užtruks rašymas, tačiau tai yra rašytojas, kurio verta laukti.
Rasa: Pirmasis susidūrimas su knyga įvyko prieš vienuolika metų. Nesu ir nebuvau pamišusi dėl „fantasy“ literatūros – ją į rankas paėmiau dėl šventos ramybės, kad galėčiau vyrui pasakyti, kodėl ši knyga man nepatiko. Tačiau klydau. Nuo pirmų puslapių knyga neapsakomai įtraukė – skaičiau kur ir kada ją galėjau, tad ir skaitymas neužtruko.
O knygą išversti sugalvojau netikėtai ir pati nesuprantu, kodėl ir negaliu paaiškinti – nesitarusi nei su leidyklomis, nei su dar kuo ėmiau ją versti. Galbūt maniau, kad kada nors pravers vaikams. Išverčiau du knygos trečdalius, įnikau į kitus darbus ir vienu metu net buvau pamiršus, kad esu pirmą knygos dalį beveik visą išvertusi. Taip knygos vertimas sustojo.
Vėliau pasirodė Martino knygos motyvais sukurtas serialas, pradėjau bendradarbiauti su leidyklomis ir nusprendžiau pasiūlyti šią knygą išversti. Atėjau ir sakau: „Yra toks autorius su knyga, dėl kurios pamišęs visas pasaulis, gal domina?“ Tuo metu kaip tik buvo pasirodžiusi penktoji knyga, tad maniau, kad ir Lietuvos skaitytojams būtų pravartu susipažinti su šiuo bestseleriu. Leidėjai pasidomėjo autoriumi, knyga ir sutiko. Keitėsi mano branda, pasaulio suvokimas, tad pradėtą vertimą teko nemažai taisyti. Tokia ta priešistorė.
- Ar žiūrėjote pagal knygas Davido Benioffo ir D. B. Weisso pastatytą serialą tuo pačiu pavadinimu? Jei taip, ar režisieriams pavyko knygos žavesį perteikti ekrane?
Andrius: Be abejo, žiūrėjau. Tai nėra Peter Jackson ir „New Line Cinema“ turėtas biudžetas, tačiau, manau, kad jiems pavyko padaryti tobulą ekranizaciją. Su manimi sutinka beveik visi serialo žiūrovai ir krūvas prizų skyrę kritikai. Režisieriai padarė visus teisingus žingsnius, kurių tik galėjo tikėtis Martino gerbėjai – puiki atranka, istorija puikiai sutrumpinta ten, kur reikia, palikta pakankamai erdvės, kad serialą pažiūrėję žmonės galėtų skaityti knygas ir nesakytų „aš čia jau viską žinau!“. Pažiūrėjus serialą puikiai skaitosi knyga, perskaičius knygą puikiai žiūrisi serialas. Mano manymu, tai tobula dviejų žanrų sinergija.
- Rasa, kokiomis savybėmis turi pasižymėti knyga, pagal kurią būtų kuriami filmai, serialai ar net žaidimai?
- Norint, kad knyga peržengtų literatūros ribas, pirmiausia tokia knyga turi patikti dideliam skaitytojų ratui. „Fantasy“ literatūra daug ką atbaido – žmonės jos nepažinę sako, kad tokių knygų nemėgsta ir neskaito. Bet būtent ši knyga – „Sostų žaidimas“ – tinka ir tiems, kurie skaito istorinius veikalus, nes knygoje gausu istorijos, įsivaizduojamos Anglijos atspindžių, drabužių, papročių istorinio detalumo; tinka ir tiems, kas mėgsta mistiką, nes puslapiuose galima rasti ir drakonų, ir didvilkių, ir magijos, plevenančios ore, jausmas yra. Galiausiai, tinka net meilės romanų mėgėjams, nes kūrinyje apstu meilės ir neapykantos kovų. Visų žanrų patys geriausi aspektai susipina „Sostų žaidimo“ knygose.
Palyginimui, skaičiau ir Tolkieno „Žiedų valdovą“, tačiau knyga, priešingai nei filmai, manęs nesužavėjo. Žinoma, negalima lyginti Martino ir Tolkieno, tačiau būtent pastarasis, mano manymu, skirtas jaunimui. „Sostų karų“ knygas jau gali skaityti tas brandusis jaunimas (nusijuokia).
- Kaip didis fantastikos mėgėjas patarkite, kaip iš gausos išsirinkti geriausius kūrinius?
Andrius: Tyrimas, atranka prieš išsirenkant knygą – būtinas. Tu investuoji savo laiką, tad išsirinkęs prastą, gali kankintis ir keletą savaičių. Trys, keturi tinklalapiai yra tikrai patikimi, amazon.com bei geriausių fantastinių knygų sąrašai su objektyviomis apžvalgomis irgi padės apsispręsti. Pavyzdžiui, man nepatinka vienos dalies knygos. J. K. Rowling, J. R. R. Tolkieno ar G. R. R. Martino fantastika yra tokie žanrai, kuriems privalomi ciklai – trijų, keturių, penkių knygų serijos. Skaitydamas fantastinę literatūrą tu tikiesi gerai išvystyto pasaulio, su įtraukiančia mitologija, istorija, žemėlapiais, veikėjais – į kurį gali ir norisi pabėgti. O tos vienadienės knygos, kai stiprus herojus nuėjo, supleškino blogį ir pasaulio istorija baigėsi su pirmąją knyga – tai ir suteikia fantastinei literatūrai prastą vardą. Fantastikos knygas rinkitės atidžiai.
