Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas ir aktorius J.Braškys dar neseniai vėduokle dangstė apdegusį savo veidą, kad negąsdintų sutiktų žmonių.
Maža duobelė skruostikaulyje – tai riba, skirianti senąją ir ataugusią aktoriaus veido odą.
„Apdegusi oda nuo veido nusilupo kaip gyvatės išnara”, – parodė ranka aktorius ir dabar jau juokėsi, kad draugai negali atsistebėti, kaip jis pajaunėjo.
Ataugus odai sumažėjo raukšlių, nors nereikėjo nei lazerio, nei brangiai kainuojančių kosmetinių procedūrų.
Bet J.Braškys mielai būtų primokėjęs, kad nebūtų reikėję patirti to, kas jį ištiko. Gal savo angelui sargui, gal aukštesnėms jėgoms, sugebančioms perrašyti žmogaus likimą.
Jeigu nežinotum, kad vos prieš metus J.Braškys buvo smarkiai apdegęs akis, rankas ir galvą, dabar nieko nebepastebėtum.
„Esu toks tik mane išgelbėjusių gydytojų Rūtos Žuklytės ir Vido Žilinsko dėka. Galėjau apakti, būti monstras, subjaurotas randų. Laimė, viskas baigėsi gerai. Gal turiu angelą sargą”, – kalbėjo aktorius.
Nė vienas gydytojas negalėjo garantuoti, kad dėl nudegimo nesutriks jo regėjimas, ar nereikės persodinti odos. Aktorius nemėgsta skųstis, dejuoti, tačiau tąkart jo karjera galėjo nutrūkti.
„Gal nuvažiuokime kartu į jūsų tėviškę, kur atsitiko nelaimė?” – pasiūliau J.Braškiui.
Aktorius sutiko: „Gerai, važiuokime namo.”
J.Braškiui namai – tai sodyba, kurioje jis gimė.
Čia kabo tėvų nuotraukos, išlikusi motinos siuvamoji mašina, verpimo ratelis, nertos lovatiesės, tėvo pinti krepšiai, stovi daugiau nei prieš šimtmetį pagaminti baldai, kuriuos paliko pasitraukdami į Vakarus giminaičiai.
Šiuose namuose skleidėsi ir pirmosios Jono svajonės apie aktorystę, nors baigęs vidurinę mokyklą jis gavo rekomendaciją studijuoti fiziką ar matematiką.
Tada jam buvo gėda prisipažinti, kad svajoja tapti aktoriumi, nors apie tai galvojo nuo 9 klasės. Tik sužinojęs, kad jau įstojo į aktorinį, Jonas tai pasakė savo draugams.
J.Braškio motina, apylinkėje garsi siuvėja, neprieštaravo sūnaus pasirinkimui: „Jeigu tu to nori, tai ir mums bus gerai.”
Daug vargo mačiusi moteris nė vienam iš trijų savo sūnų nelinkėjo valgyti artojo duonos.
Kad šeima galėtų prisidurti pinigų, žiemą moteris atvykdavo pas savo seserį į Vilnių ir siūdavo drabužius.
Motinos pagalbos J.Braškiui prireikė ir ruošiantis pirmajai premjerai teatre. Kostiumas buvo toks didelis, kad jį žūtbūt reikėjo siaurinti.
„Vaikeli, lengviau pasiūti naują drabužį nei ką nors perdaryti”, – tuomet atsiduso būsimo aktoriaus motina, tačiau per naktį padarė taip, kad kostiumas scenoje atrodė kaip nulietas.
Vilnius, kuriame dabar J.Braškys gyvena su žmona, taip pat aktore Larisa Kalpokaite, tik po kelių dešimtmečių jam tapo savas.
Nuo sostinės iki aktoriaus gimtinės Molėtų rajone, netoli Giedraičių esančio Piliakiemių kaimo, kur jis pernai buvo virtęs liepsnojančiu fakelu, vos 45 kilometrai.
Pasiekus Didžiąją Riešę aktorius pasiūlė sukti į kairę ir važiuoti senuoju keliu.
Juzefo Pilsudskio dvaras, kur maršalas mėgdavo ilsėtis, toliau – ežeras, kur vykdamas į Vilnių Jono tėvas girdydavo arklį, kalnelis, kur slapta nuo caro valdžios kunigas palydėdavo į paskutinę kelionę mirusįjį ir lietuviškai aukodavo mišias.
Kirtome netoliese buvusią Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją. Pasiekę Giedraičius sustojome prie paminklo Lietuvos kariams, 1920-aisiais kovojusiems už nepriklausomybę.
Paminklą juosia liepų alėja, kurią dar būdamas moksleivis sodino J.Braškio tėvas Bronius.
„Mes visada čia buvome ir būsime”, – tuomet jauniausiam sūnui Jonui kalbėjo senasis Braškys. Mat Piliakiemiai – sena gyvenvietė, išlikęs piliakalnis, kur stovėjo kunigaikščių Giedraičių pilis.
O už kelių šimtų metrų esančiose kapinėse, prie koplyčios, palaidoti J.Braškio proseneliai. Per kiekvienas Vėlines čia aktorius uždega žvakes.
Sustojome prie rąstinio namo, kuriame gimė jauniausias Braškių sūnus Jonas, turintis du brolius.
Be vinių suręstame name spaudos draudimo laikais daraktorius mokė vaikus, čia buvo apsistoję Lietuvos karininkai, kovoję su lenkais dėl nepriklausomybės.
Toliau – 1961-aisiais pastatytas geltonas medinis namas, kuriame apylinkėse geriausio meistro sumūryta krosnis pernai spjaudėsi liepsnomis.
Iki šiol likę baisios nelaimės pėdsakai – apdegę kokliai, nuo žarijų skylėtas kilimas.
Pernai rugsėjį, tą lemtingą sekmadienį, aktorius rengėsi išvažiuoti į Vilnių, bet dar sugalvojo užkurti krosnį ir palikti šiltus namus.
Prikrovęs malkų, jis dairėsi laikraščio, nes nuo vaikystės buvo įpratęs popieriumi įkurti ugnį. Pamatęs paliktą brolio degųjį skystį šliūkštelėjo jo į krosnį, brūkštelėjo degtuką, bet kaip tyčia liepsna prigeso.
Pasilenkusį pažiūrėti, kas atsitiko, vyrą apkurtino sprogimas. Iš netikėtumo iš rankų iškrito degiojo skysčio butelis ir aptaškydamas aktoriui drabužius, grindis, kilimą nuriedėjo po lova.
Į veidą tvokstelėjo karštis, užsiliepsnojo plaukai. Sugriebęs už vilnonio megztinio, vyras užtraukė jį ant galvos, kad ugniai būtų kuo mažiau deguonies.
Iš pirmo karto jam nepavyko užgesinti liepsnos. Nutraukus nuo galvos megztinį vėl užsidegė plaukai. Liepsna užgeso tik ėmus raičiotis ant grindų ir rankomis daužant per galvą.
Kai Jonas atsistojęs žvilgtelėjo pro langą, lauke siautė smarkus vėjas.
Teko palaukti ir tik tada prašyti pagalbos.
Pasiekęs gretimą sodybą, kur buvo apsistoję pusbrolis su žmona, aktorius įspėjo juos: „Neišsigąskite, apdegiau veidą.”
Liepsna buvo prarijusi antakius, blakstienas, lūpa – atvipusi iki smakro, o iš akių likę siauri plyšiai.
Pusbrolis nuvežė nukentėjusįjį į Molėtų ligoninę, bet gydytojai tik patepė žaizdas tepalu ir patarė nedelsiant vykti į sostinę.
Atsidūręs Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, kurioje yra Skubiosios pagalbos skyrius, vyras sutiko tą vakarą budėjusią akių ligų gydytoją R.Žuklytę.
Ji įspėjo, kad būtina pirmiausia gelbėti apdegusias akis, ypač nukentėjo kairioji.
Kad sumažėtų tinimas, vaistai buvo švirkščiami į vokus, paakius. O aktoriaus galvoje kirbėjo vienintelė mintis: „Turiu pasveikti, turiu pasveikti.”
Praėjus parai po nelaimės, jis vėl apsilankė ligoninėje. Apžiūrėję žaizdas medikai leido aktoriui gydytis namuose.
Atvykęs į gydymo įstaigą, jis prisidengdavo vėduokle veidą, kad negąsdintų žmonių.
Žmona Larisa tuo metu ruošėsi premjerai, todėl daug dirbo, repeticijos tęsdavosi nuo ryto iki vėlumos.
Bet J.Braškys nesijautė vienišas, nepuolė dejuoti, kad skauda.
„Ar nekamavo mintys, kad nebegalėsite vaidinti, net skaityti knygų?” – pasiteiravau.
„Neleidau sau mąstyti, kas bus ateityje. Privalėjau pasveikti. Supratau, kad viską reikia iškentėti”, – sakė aktorius.
Tik po savaitės slaugytoja prasitarė aktoriui: „Patikėkite, dirbdama mačiau visko, net įstrigusią vinį akyje, bet tokio atvejo kaip jūsų dar nebuvo.”
Praėjus 10 dienų po nelaimės, aktorius krovėsi lagaminus ir ruošėsi į gastroles Sankt Peterburge (Rusija), kur vyko festivalis „Baltijskij dom”.
J.Braškio žmona aktorė Larisa negalėjo neišleisti, nes turėjo vaidinti kartu su juo.
Išvykoje aktorius vaidino be grimo, gležna oda buvo per jautri, sužvarbdavo nuo drėgmės.
Kalbant scenoje jam skilinėjo lūpos, kraujo lašai sunkėsi per jas, nes veidas dar nebuvo sugijęs.
Nudegimas – ne vienintelė nelaimė, ištikusi J.Braškį viešint gimtojoje sodyboje, kur, atrodo, sustoja laikas, atvykus iš miesto lengviau kvėpuoti, o naktį labai suima miegas.
Šią vasarą įjungęs žoliapjovę J.Braškys vos nebuvo nutrenktas elektros srovės. Buvo šilta diena, švietė saulė, darbas ėjo į pabaigą, liko tik lopinėlis nenušienautos žolės.
Basas vaikščioti mėgstantis vyras išsispyrė iš guminių batų ir čiupo žoliapjovės laidą. O jis, pasirodo, nebuvo tvarkingas.
Nupurčius elektrai viena ranka tarsi prilipo prie žoliapjovės, jos niekaip nepavyko atitraukti, o kitos rankos buvo sutraukti trys pirštai.
Aktorius pasijuto belaisvis, neturėjo jėgų nei šaukti, nei rėkti.
„Jei neatplėšiu rankos, man – galas. Man duotas vienas kartas išsigelbėti”, – drąsino save Jonas.
Pagaliau jam pavyko išlaisvinti vieną ranką. Ką daryti toliau? Nuo žoliapjovės kabantis laidas buvo susirangęs kaip gyvatė. Tada aktorius kirto laisva ranka per tą laidą, ir žoliapjovė nuvirto.
Iš Jono krūtinės išsiveržė laukinis riksmas, nuaidėjęs per visą kaimą. Tai išgirdę aktoriaus pusbrolis su žmona atbėgo pasižiūrėti, kas nutiko.
„Viešpats Dievas turi reikalų su pasauliu, o mano angelas sargas atidarė orlaidę ir suteikė man dar vieną galimybę. Matyt, aš ir išlindau per tą orlaidę”, – kalbėjo per metus antrąkart mirties išvengęs J.Braškys.
Jaunystėje jam teko susidurti su panašia nelaime. Kartą Alytaus teatre ruošdamasis rytiniam spektakliui jis nutarė pasimankštinti.
Nuėjęs į užkulisius jis pamatė nebylų, drebantį elektriką, kurio rankos buvo sugniaužusios storą kabelį.
Supratęs, kad negalima prisiliesti prie žmogaus, aktorius įsibėgėjęs šoko ant nukarusio kabelio. Šis iškrito elektrikui iš rankų, ir vyras liko gyvas.
„Nelaimė – talentinga mokytoja, iš jos galima daug ko pasisemti”, – pripažino J.Braškys ir pridūrė, kad dar viena nelaimė privertė jį mesti rūkyti.
Būdamas dešimties jis pirmą sykį užtraukė dūmą.
Tada tėvai statė naują namą. Atvykus statybininkams paauglys gavo užduotį – nueiti į miestelį ir nupirkti 10 pakelių cigarečių.
Bet Jonas parnešė tik 9 pakelius, o vieną paslėpė bulvių vagoje, kur su draugu ateidavo parūkyti. Ir rūkė po to dar kokius tris dešimtmečius.
J.Braškys rūkyti metė irgi po nelaimės, kuri ištiko jo sūnų Joną.
Daugiau nei prieš 17 metų paauglys smarkiai susižeidė leisdamasis slidėmis nuo Tauro kalno Vilniuje. Ant sniego parvirtusiam vaikui iš ausies liejosi kraujas.
Laimė, tąkart pro šalį ėjusi gydytojų pora ne tik iškvietė greitosios pagalbos automobilį, bet ir išklausinėjo, kur Jonas gyvena, pranešė jo tėvams.
Aktorius net nepamena, kaip su šlepetėmis atsidūrė ant kalno prie krauju paplūdusio sūnaus.
„Tėti, aš nemirsiu”, – ramino tėvą sūnus, nors jo būklė buvo sunki.
Ligoninėje paaiškėjo, kad paaugliui lūžęs kaukolės pamatas.
Po tokios traumos daugelis žmonių miršta, o jei lieka gyvi, būna suparalyžiuoti visą gyvenimą.
Grįždamas iš ligoninės J.Braškys nupirko žmonai dovanų rašiklį ir cigarečių pakelį, nes tądien buvo jos gimtadienis.
Bet Larisa pasakė: „Daviau įžadus, jog mesiu rūkyti, kad tik mūsų sūnus nemirtų.” Nuo tos dienos aktorių namuose nerūkoma.
Netgi tada, kai kuriant vaidmenį reikia užtraukti dūmą, aktorė L.Kalpokaitė rankoje laiko tik smilkstančią cigaretę.
