Skurdžiame apšnerkštame kambaryje pagyvenęs vyras keliasi nuo kėdės, padaro kelis atsispaudimus, pakilnoja svarmenis, prasimankština. Jo judesiai lėti, sunkūs.
„Tėti, gali atrakinti duris? Tėti“, — kelis kartus gailiai paprašo vaikas, kol galiausiai tėvas atrakina.
Pažintis — policijoje
Su pagrindiniu filmo herojumi žiūrovai supažindinami Šiaulių policijos komisariate.
2001-ieji. Prie ūgio matuoklio veidu į kamerą stovi vyras. Jo galva — tarp 160 ir 170 cm žymos.
„Vardas?“ — nuskamba policininko klausimas.
„Vidas“, — atsako vyras.
„Pavardė?“
„Antonovas.“
„Gimimo metai?“
„1939-ieji. Balandžio 22 d. Šiaulių rajonas.“
„Teistumas?“
„Du kartus. Pastarąjį kartą 1993-iaisiais. Už reketą.“
Vyras pareigūnui atsako, kad yra pensininkas, neturi automobilio, telefono, taip pat tatuiruočių. Tada nufotografuojamas.
Jo portretą papildo kita neįprasta scena. Ant didžiulės lovos suvirtę vaikai skaito senus laikraščius. Šviečia antraštė „Mafijos tėvas keliaus kolonijon“.
Skiemenuodamas vaikas garsiai skaito straipsnį: „Už vagystes ir turto prievartavimą teistas Vidas Antonovas paskutinį sykį kalėjo...“
Užgyveno būrį vaikų
Legendiniu Lietuvos mafijos tėvu vadinamo V.Antonovo gyvenimas kupinas neįtikėtinų istorijų.
Tokių, pagal kurias būtų galima susukti ne vieną aštraus siužeto trilerį.
Tačiau M.Sargsyaną domino ne nusikalstama V.Antonovo praeitis ar jo sportiniai laimėjimai, bet tai, kas herojaus gyvenime vyksta dabar.
Kukliame kaimo namelyje gyvenantis daugiavaikis garbaus amžiaus tėvas džiaugiasi krykštaujančiu naujagimiu. Prieš dvejus metus, kai buvo pradėtas kurti filmas, mažiausiai V.Antonovo atžalai buvo vos du mėnesiai.
Tėvas jau buvo įžengęs į aštuntą dešimtį. Mažylis — 11-oji vyro atžala.
„Vyriausiai mano dukrai kokie 46-eri, kitai gal irgi tiek. Yra dar vaikų ir 30-ies, ir 24 metų, sūnus kažkur užsienyje gyvena, — lėtai vardija jis. — Juk Dievas tam ir sukūrė moterį ir vyrą. Jei tinkamai gyvensi, vaikų gali sulaukti būdamas ir 100 metų.“
Vyriausia V.Antonovo dukra gimė 1964-aisiais. Iš tarnybos sovietų armijoje grįžęs vaikinas anuomet motinos namuose rado kambarį nuomojančias tris medicinos studentes ir nesnaudė.
„Suvedžiojau visas tris, — viename interviu gyrėsi vyras. — Dvi jų nuo manęs tuo pat metu pastojo.“
Vieną iš šių merginų — Genovaitę vyrui teko vesti, tačiau sužinojęs, kad mergina šį sprendimą išlupo apgaule, jis tarsi eržilas pasileido per meilužes. Tarp jų buvo ir nepilnamečių.
Sudėjus visus V.Antonovo meilės romanus į serialą rezultatas greičiausiai pranoktų meksikietiškas muilo operas.
Tačiau šiame dokumentiniame filme matome tik vieną moterį. Ji — dabartinė Vido žmona ir šešių vaikų, iš kurių vienas mirė, motina Rima. Ją vyras vedė tardymo izoliatoriuje 2000-aisiais.
Neįprasta santuokos ceremonija kolonijoje, į kurią pėdina balta suknele vilkinti Rima, nešina gėlių puokšte vienoje rankoje ir paprastu pirkinių maišeliu kitoje, — viena iš filmo scenų.
Karštas interviu
Anuomet vos pilnametystės sulaukusi žurnaliste prisistačiusi Rima pas sodo namelyje gyvenantį mafijos tėvą atvyko rengti interviu. Interviu su bene 40 metų vyresniu vyru baigėsi karšta meile lovoje.
Netrukus mergina mylimąjį pristatė savo tėvams, tačiau šie raukėsi dėl tokio kone jiems patiems į tėvus tinkančio žento. Su dukters pasirinkimu jiems teko susitaikyti. Kaip ir su tuo, kad Rimos išrinktojo biografijoje dominuoja teistumai. Žento veiklos šešėlis kartą pasiekė ir juos.
Vieną naktį, kai V.Antonovo nebuvo namie, paslaptingai užsiliepsnojo uošvių namas. Išaiškėjo, kad pastatą Rima paslapčia buvo apdraudusi.
Kad namas padegtas tyčia, taip ir nebuvo įrodyta. Kaip ir tai, kad degtuką galėjo įžiebti mafijos tėvas.
Vis dėlto vyras 2000-aisiais buvo sučiuptas už kelių sodo namelių apiplėšimą ir trejiems metams išsiųstas į koloniją.
Kriminalinė praeitis
Kita filmo scena vyksta virtuvėje. Keptuvėje čirška žuvis. Šeimininkaudamas tėvas klausosi kriminalinių naujienų.
„Ša, nutilkit“, — ramina aplink zujančius vaikus. Informacija apie nusikalstamą pasaulį jį vis dar domina, nors vartydamas senas savo nuotraukas prisipažįsta, kad apie dvidešimt už grotų praleistų metų neturėtų ko papasakoti.
Įžūlių nusikaltimų įvykdęs vyras mieliau prisimena savo „žygdarbius“, kuriuos puikiai žino ir mažamečiai jo vaikai.
Viename epizode su būreliu savo atžalų pamiškės laukymėje tėvas kuria mizansceną — bando suvaidinti situaciją, kai jį, surakintą antrankiais, policininkai vežė į mišką, kad parodytų, kur paslėpęs pavogtą auksą.
„Klauskit dabar manęs: „Kur paslėptas auksas?“ — režisuoja tėvas. Pareigūnus vaidinantys vaikai klusniai kartoja.
Tėvas parodo, kaip jis sumuša policininką ir nusitraukęs antrankius bando pabėgti. Pareigūnai jį pašauna, murdo galvą į žemę ir reikalauja išduoti, kur auksas.
„Tėtis dabar ne nusikaltėlis, jis „biškį“ pasenęs, bet raumeningas. Jis moka judinti raumenis“, — apsupę tėvą kažkam į nežinią aiškina vaikai.
Filme nėra nė vieno pašalinio žmogaus. Niekas nieko neklausinėja, neima interviu, nėra net užkadrinio balso, pasakojančio šios keistos šeimos istoriją. Per dvejus filmavimo metus tapęs nematomas operatorius šeimos narių nebetrikdo.
Džiunglių įstatymai
Valandos trukmės dokumentinė juosta įtraukia į savitą, tarsi visiškai atskirą pasaulį.
Pasaulį, kuriame verda visavertis gyvenimas, bet galioja savos taisyklės ir savi įstatymai. Kur švenčiamos tradicinės šventės ir mokomasi kovoti už būvį. Kur žiaurumą po akimirkos gali pakeisti meilė ir švelnumas.
Kur šalia natūraliai išsiveržiančių keiksmų gali būti diskutuojama apie senovės Graikijos dievus.
Šalia atsipūsti prigulusio vyro sėdi žmona. „Paskaitysiu horoskopą Avinui, — sako ji savo vyrui, gimusiam balandžio 22-ąją. — Su partneriu susikalbėti gali būti sunku, jis gali jautriai reaguoti į jūsų pastabas... Palankus metas tvarkyti piniginius reikalus...“
„Dabar klausykis Jaučiui“, — tęsia moteris. Skaitymą užgožia garsus vaikų barnis.
Tėvas paragina atžalas santykius išsiaiškinti kumščiais: „Duok jam, duok, žinos, kaip lįsti.“
„Išmokysiu jus, kaip reikia taisyklingai muštis, galėsite nuo visų apsiginti rankomis ir kojomis“, — aiškina tėvas, kurio pamokos nenueina veltui.
Į filmą nepatekusiuose kadruose pasakojama, kaip Antonovų dukra mokykloje sumušė kelis vyresnių klasių berniukus, išdrįsusius užkliudyti jos jaunesnį brolį. Džiunglių įstatymai čia perduodami iš kartos į kartą.
Per Kalėdas — ir ašaros
Žiema. Apsnigtame miške tėvas kerta eglę. Artėja Kalėdos.
Prie gausiai vaišėmis nukrauto švenčių stalo — baltais drabužėliais pasipuošę vaikai. Švariais šviesiais drabužiais apsirengęs tėvas fotografuoja savo šeimą.
Po kelių akimirkų į duris pasibeldžia Kalėdų Senelis. Jo rankose — didžiulis dovanų maišas.
Senelis žino visų vaikų vardus ir atsimena, kokių dovanų mažieji prašė.
Visi patenkinti, išskyrus vieną dukrą. Šiai rieda ašaros — nejaugi Kalėdų Senelis neperskaitė jos laiško?
„Perskaitė, bet nespėjo rasti to, ko prašei. Sakė, kad atneš per Naujuosius...“ — apkabinusi dukterį guodžia motina.
„Vyriausio Lietuvos tėvo titulą turiu, dabar reikia gauti vyriausio Europos tėvo, — samprotauja daugiavaikis tėvas, slapta suspėjęs išsivilkti iš Kalėdų Senelio kostiumo ir atsikratyti barzdos. — Net ir sulaukęs 76-erių dar galėčiau turėti sūnų ar dukrą, tik reikia, kad žmona būtų pasveikusi.“
V. Antonovo tikslas — pralenkti savo senelį, turėjusį 18 vaikų.
„Na, gal savo senelio rekordo ir nepagerinsiu, bet „stremitsia k etomu nado“ (to reikia siekti), — rusiškai pabaigia vyras, kurį viename iš nufilmuotų kadrų sveikina būrys vaikų.
„Kai su Tėvo diena sveikina vaikai — didžiulė laimė“, — sako tėvas, glausdamas bijūnų puokštę.
„Tėvas“. Režisierius M.Sargsyanas. Lietuva, 2012 m. Filmas bus rodomas lapkričio 12 d. festivalyje „Scanorama“ Vilniuje. Lapkričio 22 d. — Kaune, 25 d. — Šiauliuose.
Planas — užgrobti lėktuvą
Legendinio Lietuvos nusikaltėlio, mafijos tėvu vadinamo V.Antonovo gyvenimas — kraštutinumų rinkinys.
Vaikystės idealas — Tarzanas. 1947 m. pirmąsyk pamatęs filmą apie džiunglėse užaugusį raumeningą galiūną, jis panoro būti į jį panašus. Šiaulių pakraštyje stovintį motinos namą berniukas pavertė džiunglėmis, ten karstėsi ir sportavo tiek daug, kad motina nutempė jį pas gydytoją dėl nenormaliai užaugusių raumenų.
Pamėgęs sportą pradėjo lankyti bokso treniruotes, tačiau netrukus metė, nes jo idealas Tarzanas silpnesnių už save nemušdavo.
Vėliau kilnojo štangą, tarnavo sovietų armijoje. Ten jo jėga neliko nepastebėta — V.Antonovas treniravosi su rusų sunkumų kilnotojais, olimpiniais čempionais.
Grįžęs iš armijos ir įsidarbinęs Šiaulių priešgaisrinėje tarnyboje pradėjo dainuoti estradiniame ansamblyje „Sirena“.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje šalia pagrindinio darbo gavo trenerio etatą ir atidarė pirmą Šiauliuose kultūrizmo ir atletinės gimnastikos klubą.
1967 m. Kaune vykusiame pirmajame Lietuvos atletinės gimnastikos čempionate V.Antonovas sukėlė sensaciją — patekęs į ūgio iki 169 cm grupę, gulėdamas ant suolelio iškėlė rekordinį 150 kg svorį. Tačiau jis buvo diskvalifikuotas, nes neatvyko į kitą — pozavimo rungtį.
Su gaisrinėje dirbančiu kolega Anicetu Skaruliu (buvęs Baltijos šalių jaunių bokso čempionas) nusprendę, kad iš sporto ir sąžiningo darbo naudos nebus, nutarė prisiplėšti pinigų, užgrobti lėktuvą ir pabėgti į Rodeziją. Vyrai buvo skaitę, kad ši šalis neišduoda lėktuvų pagrobėjų.
Partneriai apiplėšė vieno sovietinio ūkio kontorą ir pagrobė seifą su pinigais. Sėkmė apakino, tad į panašų žygį jie leidosi dar ne kartą.
Į savo planą jie įtraukė ir merginą, kuri V.Antonovo meiluže tapo dar būdama nepilnametė. Ji turėjo padėti užgrobti lėktuvą.
A.Skarulis ir V.Antonovas įkliuvo 1973 m., kai bandė apiplėšti pinigus vežantį Gilvyčių tarybinio ūkio autobusą.
1974 m. V.Antonovas buvo nuteistas kalėti 13 metų.
1986 m. išėjęs į laisvę susipažino su virėja Rene, ją vedė, susilaukė sūnaus, tačiau nusikalstamos veiklos nenutraukė.
1994 m. V.Antonovo gauja buvo suimta, jos vadeiva nuteistas ir 7 metams išsiųstas į Alytaus griežtojo režimo koloniją. Ten pavyzdingai dirbo virtuvėje ir po trejų metų buvo išleistas į laisvę.
Senstantis mafijos tėvas bandė įsitvirtinti gyvenime ir kitais būdais. Jis pasiskelbė esąs ekstrasensas ir archeologas, prie Ventos-Dubysos kanalo radęs miniatiūrinio dinozauro kaulų.
