Marijampolėje užaugusios ir pas žinomą pedagogę Laimą Lapkauskaitę nuo mažens balsus lavinusios dainininkės šiuo metu nori siekti tik muzikinės karjeros, todėl kurti šeimos neskuba.
Nors po koncertų seserys sulaukia daug vaikinų kvietimų į pasimatymus, jos neatsako į nepažįstamų gerbėjų laiškus. Ar jos dalijasi meilės paslaptimis ir patarimais?
Irūna: Nors jau keleri metai gyvename atskirai ir kasdien tikrai nepasikalbame, vos susitikusios išplepame visas naujienas. Paslapčių ir meilės srityje viena nuo kitos neturime.
Ineta: Pasikalbame apie tai, kas ramybės neduoda, arba jeigu reikia patarimo. Man svarbi sesers nuomonė.
– Ineta, į vienos televizijos naujo sezono pristatymą atėjote su draugu Vaidotu. Vadinasi, kiti gerbėjai nebeturi šansų užkariauti jūsų širdies?
Ineta: Vaidotą pažįstu seniai. Turime bendrų draugų. Tačiau tai, kad kartu atėjome į pristatymą, dar nereiškia, jog mes – pora. Esame bičiuliai. Mano širdis dabar neužimta.
– Kada išvysime Irūną su draugu? Sklando gandai, kad jūsų mylimasis – marijampolietis.
Irūna: Gandų negaliu patvirtinti.
– Dainavote grupėje „Mokinukės”, dabar – „Studentės”. Ineta, ar nesijaučiate sesers, kuriai patikėtas lyderės vaidmuo, šešėlyje?
Ineta: Ne. Labai stebina, kad dažnai girdžiu šį klausimą.
– Ką jums duoda dainavimas?
Irūna: Dainuoju nuo ketverių metų. Su dainavimu susijusi visa mano gražiausia vaikystė. Nuo mažens į koncertus tekdavo važiuoti be tėvų, todėl anksti tapau labai savarankiška.
Koncertuojant teko aplankyti daug įdomių vietų, pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Dainavimas, muzika, scena duoda daug gerų emocijų, nepaisant įžeidžiančių komentarų, skaudžios kritikos.
Ineta: Dainuoju nuo penkerių metų. Su dainavimu asocijuojasi ir pirmieji mano vaikystės prisiminimai, tai yra mano gyvenimo dalis.
Koncertai, gastrolės, užimtumas man davė labai daug – išmokau ne tik tinkamai susiplanuoti laiką ar pasirūpinti savimi būdama dar vaikas, bet svarbiausia – atskirti, kas yra tikra, o kas ne.
– Iš ko paveldėjote balsus?
Irūna: Tiek mamos tėvai, tiek tėčio tėvai – labai muzikalūs, tėtis irgi puikiai dainuoja ir groja ne vienu instrumentu.
– Kuo užsiima jūsų tėvai?
Irūna: Jie – paprasti darbininkai.
Ineta: Tėtis grodavo kapeloje, lankydavomės jo repeticijose, koncertuose. Nuo kūdikystės augome skambant muzikai, tai ir turėjo įtakos mūsų pasirinkimui.
Irūna: Kad noriu dainuoti, mama pastebėjo nuo mano mažų dienų. Ji su močiute mane nuvedė į chorą. Taip ir likau su muzika – kartu esame jau aštuoniolika metų.
– Ar sutardavote vaikystėje?
Irūna: Visko buvo: kariavome, mušėmės. Mokykloje taip pat liūdna nebuvo. Ir mėlynių turėjome, ir guzų.
Ineta: Mokyklą pradėjau lankyti nuo šešerių, todėl su seserimi buvau vienoje klasėje.
Kartu su Irūna praleisdavome visą dieną, viename suole sėdėdavome, kartu į repeticijas, koncertus važinėdavome, net miegojome vienoje lovoje, todėl normalu, kad pasipykdavome. Juk pavargdavome viena nuo kitos.
– Kodėl pasirinkote studijas, nesusijusias su muzika?
Irūna: Dainavimas – ne tik pomėgis, bet ir darbas. Nesi garantuotas, kad dainuosi visą gyvenimą. Bet kada gali būti nebereikalingas.
Todėl ekonomikos studijos Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete pravers ateityje. Esu ketvirtakursė.
Ineta: Esu Mykolo Romerio universiteto teisės specialybės ketvirtakursė. Norėjau save išbandyti ir kitoje srityje. Reikia pagalvoti ir apie tai, ką darysiu, kai nebebūsiu dainininkė.
– Irūna gyvena su antra mamos šeima Marijampolėje, Ineta – Vilniuje. Dažnai pasimatote?
Irūna: Tik per repeticijas, koncertus ir šventes. Atskirai mokomės, turime savo pomėgius, dėl to kartu praleidžiame nedaug laiko.
Pasitaikius progai aplankau seserį Vilniuje, o ji mane Marijampolėje. Viena kitos pasiilgstame, juk vaikystėje visur būdavome kartu.
– Kaip apibūdintumėte sesers charakterį? Kokių įpročių linkėtumėte viena kitai atsikratyti?
Irūna: Ineta labai moka pakovoti už save. Niekas jai ant galvos neužlips. To jai kartais pavydžiu. Tačiau ji, kaip ir aš, – jautri ir gailestinga.
Kai žiūrime kokį jaudinantį filmą, susižvalgome ir matome, kad abi – apsiašarojusios. Nepraeiname ir pro elgetaujantį žmogų jo nesušelpusios.
Ineta turi savybę greitai užsidegti, kaip degtukas. Bet ji staiga ir nurimsta. Galėtų nebūti tokia karštakošė.
Ineta: Sesuo – užsispyrusi, rūpestinga ir visada laikosi tvirtos savo nuomonės. Linkiu, kad ji išsaugotų tuos savo charakterio bruožus.
– Ar ir namuose Irūna užima lyderės pozicijas?
Ineta: Namuose dabar labiausiai paisoma mūsų mažojo broliuko Adrijaus norų. Jam – tik ketveri. Adrijus – mūsų šeimos numylėtinis.
Irūna: Su mama dėl daugelio dalykų pasitariame, kartu priimame sprendimus. Jai yra svarbi mano nuomonė. Bet kaip ji sako: man visi mano vaikai lygūs.
– Ineta, kaip vertinote sesers žingsnį nusifotografuoti erotinėje fotosesijoje? Ar pati drįstumėte?
Ineta: Aš irgi esu dalyvavusi erotinėje fotosesijoje.
– Irūna, ar dabar dar jus žavi vyrams skirto žurnalo viršelį ir puslapius papuošusios jūsų nuotraukos?
Irūna: Tai jau gerokai primiršta. Tas žurnalas padėtas spintoje prisiminimui.
Bet jei klausiate, ar nesigailiu dėl to, atsakau: tikrai ne.
– Irūna, praėjusį televizijos sezoną spindėjote televizoriaus ekrane – vedėte laidas, dalyvavote dainų projekte ir jį laimėjote. Šį rudenį likote be televizijos.
Irūna: Darbas televizijoje man patinka, bet reikia ir poilsio. Per tuos metus dalyvavau dviejuose projektuose be pertraukų ir atostogų. Dabar noriu susitvarkyti su studijomis. Dėl to šį rudenį atsisakiau dalyvauti viename televizijos projekte.
– Ką veiktumėte, jeigu staiga niekas nekviestų koncertuoti ar dalyvauti televizijos laidose?
Irūna: Ilgai verkčiau. Nežinau, kiek laiko turėtų praeiti, kad priprasčiau nieko neveikti. Neįsivaizduoju, ką daryčiau, jeigu turėčiau daug laisvo laiko.
Aišku, esu toks žmogus, kuris vienoje vietoje ilgai būti negali. Kurčiau muziką. Sportuočiau. O gal atrasčiau save dar kur nors kitur. Bet man labai gera taip, kaip yra. Norėčiau, kad tai greitu metu nesibaigtų.
Ineta: Kaip ir dauguma mano amžiaus jaunimo, studijuočiau, dirbčiau. Aišku, scenos labai trūktų.
– Ar gaunate iš gerbėjų laiškų, dovanų? Ar sulaukiate pasiūlymų draugauti?
Irūna: Gaunu gėlių, laiškų, piešinių. Sulaukiu kvietimų susitikti, bet į tokius laiškus neatsakau. O kas žino, kokie jų tikslai ir ketinimai? Per daug mūsų šalyje blogų pavyzdžių, kad taip naiviai viskuo tikėčiau.
Ineta: Žinučių su kvietimais į pasimatymą ar siūlymų tapti kieno nors mergina gaunu tikrai nemažai.
Bet yra dar ir jaunikaičių, kurie po koncertų su gėlėmis ir ant servetėlių užrašytais telefono numeriais ateina. Esu atsargi, todėl į tokius kvietimus neatsakau.
– Irūna, su aktoriumi Mariumi Jampolskiu buvote ideali pora scenoje. Žiūrovai vylėsi, kad tapsite pora ir gyvenime.
Irūna: Atradome vienas kitą tik kaip scenos partnerius. Ir čia kitų jausmais žaisti negalima.
– Ar planuojate kurti šeimą ir kada? O gal menininkėms labiau priimtinas vienišių gyvenimas, kai gali susitelkti į kūrybą, karjerą?
Irūna: Kol mokomės, kol lipame į sceną, kol esame reikalingos žiūrovams, šeimos nekuriame. Jeigu sukursiu šeimą, dirbti vis tiek reikės. Manau, kad nuo muzikos toli nebėgsiu.
Ineta: Žinoma, planuoju kurti šeimą, tik dabar dar anksti. Tai bus tuomet, kai pajusiu, jog galvoje – visai kiti dalykai, kad neberūpi muzika, norisi ramybės, vaikų, kai šalia bus mylimas žmogus ir mokslai baigti.
Tada būsiu pasiruošusi šeimai. Ateityje norėčiau auginti tris vaikus. Tiek jų susilaukusi mano mama jaučiasi laiminga.
