Pasaulis be moterų būtų pilkas. Keliaudamas po pasaulį sutikau nemažai dailiosios lyties atstovių. Jos visos tarpusavyje kažkuo panašios, bet ir labai skirtingos. Kaip vienetiniai meno kūriniai.
Skirtingų kraštų ir tautybių moteris – europietes, afrikietes, indėnes ar azijietes vienija subtilus grožio pojūtis, stiprus motinystės instinktas, harmonijos siekis, dažniau ar rečiau pasireiškianti nuotaikų kaita, noras būti patrauklioms ir mylimoms.
Tačiau istoriniai, kultūriniai, tautiniai aspektai suformuoja individualią moters gyvenimo filosofiją, požiūrį į vertybes, šeimą ar karjerą.
Tailande mačiau daug nuoširdžiai besišypsančių žmonių – moterų ir vyrų. Tarpusavyje ir su svetimšaliais jie sveikindavosi suglaudę prie krūtinės delnus ir nusilenkdami. Azijos dvasia – nuolanki ir harmoninga.
Centrinėje Amerikoje, kurioje lankiausi kelis kartus, daugelis moterų žaižaruoja temperamentu. Jos ryškios ir emocingos. Kalbėdamos moterys gestikuliuoja, sakinio pabaigoje užkelia tonaciją ir išdidžiai atlošia galvą.
Bet ypač maloniai mane nustebino Centrinėje Amerikoje gyvenančių indėnų porų tarpusavio santykiai. Nors kaimuose buitis paprasta ir net skurdoka, mūsų akimis žvelgiant, moterys ten jaučiasi saugios.
Indėnų kultūroje didžioji dievybė yra motina gamta. Todėl manoma, kad ir visose moteryse egzistuoja dieviškumo pradas.
Indėnų šeimose moterys ir vyrai griežtai pasiskirstę darbais. Vyrai dirba džiunglėse, stato namus, jūroje gaudo žuvis. Moterys yra atsakingos už šeimos židinio kurstymą – augina vaikus, ruošia valgį ir siuvinėja tradicinius rankdarbius.
Vienas sėkmingos partnerystės receptų – šeimoje nėra lyderio. Kiekvienas savo srityje yra lyderis. Indėnėms nešautų į galvą steigti feministines organizacijas ar atiduoti vaikus į globos namus.
Indėnų kunu gentyje kiekviena moteris pagimdo maždaug penkis vaikus ir džiaugiasi gyvenimu. Jos ramios ir nuolat besišypsančios.
Teisės ir pareigos ten logiškai sudėliotos. Žmonės, laikydamiesi prigimtinių vyro ir moters vaidmenų, yra laimingi. O europinėje kultūroje daug kas susipainioję.
Savo santuokiniame gyvenime aš nesivadovauju stereotipais. Mudu su žmona Irma stengiamės vienas kitam suteikti kuo daugiau džiaugsmo ir būti laimingi. Laimingas tampi, kai artimam žmogui padarai ką nors gero. Todėl mes vienas kitą džiuginame mielomis smulkmenomis, gražiais žodžiais, šypsenomis, skanėstu ar arbatos puodeliu.
Kai kurie vyrai mano, jog romantiškas elgesys ir sakomi komplimentai menkina jų vyriškumą.
Tačiau taip keistai gelbėdami vyrišką „orumą” jie nesupranta, kad būdami šalti ir racionalūs praranda galimybę iš savo širdies damos gauti švelnumo, meilės, gerumo, atsidavimo.
Jei vyrui kokiu nors būdu pavyksta pralaužti savo širdyje ledus ir jis išdrįsta pasakyti komplimentą, pasijunta geriau. Juk tik duodamas gali tikėtis gauti atgal.
Šeiminius konfliktus geriausia spręsti diskutuojant, su humoru.
Baisiausia nesutarimų aiškinimosi forma – nekalbadieniai. Tai – tylus vienas kito ėdimas. Mudu su žmona visada stengiamės išsikalbėti, įsiklausyti vienas į kitą.
Taip pat reikia įsisąmoninti, kad sutuoktinis niekada nebus tavo veidrodinis atvaizdas. Kiekvienas žmogus yra individas, turintis pliusų ir minusų. Esminis reikalavimas – mylėti partnerį tokį, koks yra, priešingu atveju, jei tam tikros partnerio savybės nuo pažinties pradžios trukdo su juo būti po vienu, geriau laiku nutraukti bendravimą.
Man patinka vidumi gražios moterys, tyros, kuklios. Šiuolaikiniame pasaulyje nemažai moterų suvyriškėjusios, vulgarokos, turi daug žalingų įpročių.
Ką galvoju apie aktyviai dėmesį vyrams rodančias moteris? Viskas priklauso nuo to, ką priėjusi prie vyro moteris su juo kalba.
Geriausia, kai viskas santykiuose vyksta laisvai ir natūraliai. Pavyzdžiui, kuklus vaikinas tikrai apsidžiaugs sulaukęs aktyvios merginos dėmesio.
Neįmanoma pasakyti, kaip reikia elgtis pažinties pradžioje. Svarbiausia, kad dėmesio rodymas nebūtų meilės pirkimo arba pardavimo tikslas.
Mano gyvenimo kelyje sutiktos moterys mokė švelnumo. Močiutė išmokė maldos, mama kartu su tėvu davė daug naudingų gyvenimiškų patarimų ir pylos už netinkamą elgesį.
Žmona Irma mane moko gyvenimo džiaugsmo, vertinti akimirkas, nesistengti keisti kito žmogaus pagal savo asmeninį suvokimą.
Meilė mano gyvenime buvo visokia – su potvyniais ir atoslūgiais. Esu išgyvenęs ir kančią, ir pakylėjimą.
Manau, kad norint pažinti jausmų pilnatvę ir įgyti išminties reikia įvairių potyrių.
Gyvenimas tuo ir žavus, kad kartais būna duobėtas, kartais – prisodrintas euforijos. Net ir nemaloniuose išgyvenimuose reikia atrasti prasmę.
Kūrybiškumas geriausiai išsiskleidžia meilės kraštutinumuose – kai meilė saldi ir iki skausmo deginanti arba kankinanti ir dūžtanti į šipulius. Kai santykiuose nusistovi ramybė, aprimsta ir kūryba.
Savo žmonai esu parašęs dainą „Aš parnešiu tau saulę”. Ją sukūriau viešėdamas kunu indėnų genčiai priklausančioje Kablio saloje, kurią galėjau apeiti per porą minučių ir kurioje gyveno tik viena šeima.
Prisirišau hamaką prie palmės ir praleidau ten savaitę. Stebėjau, kaip virš galvos skraido pelikanai, žiūrėjau į saulę, į vandenį ir ilgėjausi savo mylimos moters. Taip atsirado daina.
Ar daug reikia, kad tavo moteris būtų laiminga? Daug. Turi atiduoti visą save.
