Profesorių A. Bumblauską nelaimė ištiko namuose. Pasilypėjęs ant taburetės jis rausėsi knygų lentynose. Kėdė kryptelėjo ir neišlaikęs pusiausvyros vyras nugriuvo.
“Simboliška — tai įvyko lapkričio 7-ąją, 95-ųjų Didžiosios Spalio revoliucijos metinių dieną, — juokėsi profesorius, šiuo metu besigydantis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Reabilitacijos skyriuje. — Tik vietoj istorinio “Auroros” šūvio į Žiemos rūmus pokštelėjo ir nuskilo mano kelio kaulas.”
Tą pačią dieną profesorius buvo nuvežtas į ligoninę, ten jam atlikta sudėtinga operacija — atkuriant kelio sąnarį prireikė dalies dubens kaulo.
Nusiuntė vaizdo įrašą
Trauma sugriovė nemažai Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekano A.Bumblausko planų. Šiame fakultete jis skaito kelis paskaitų kursus, vadovauja magistrų darbams ir daktaro disertacijų gynimui.
Bene apmaudžiausias praradimas istorikui buvo tai, kad negalėjo dalyvauti tarptautinėje konferencijoje “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija”, kuriai kruopščiai rengėsi ištisus metus.
“Konferencijoje, į kurią suvažiavo istorikai iš kelių šalių, turėjome svarstyti, kas gali būti bendra tarp lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių. Kokios kultūros tradicijos mus vienija ir kokios skiria, — apie ypač jį dominančią temą pasakojo profesorius. — Pavyzdžiui, ukrainiečiams kazokai — labai svarbūs, o mums jie kažkodėl atrodo baisūs.”
Lapkričio 15—16 dienomis vykusioje konferencijoje A.Bumblauskas dalyvavo neakivaizdžiai. Renginio dalyviai išvydo vaizdo įrašus su jo kalbomis.
“Ligoninės palatoje buvo įrašyti du mano pranešimai: vienas, kuriuo turėjau pradėti seminarą, kitas — kalba, kurią turėjau sakyti prie apskritojo stalo, — apie netikėtą būdą dalyvauti konferencijoje pasakojo profesorius. — Vis dėlto apmaudu, kad praradau galimybę su kolegomis pabendrauti gyvai.”
Iš naujo mokosi vaikščioti
Dėl darbo universitete profesorius taip nesigraužia — čia yra žmonių, kurie jį gali pavaduoti.
“Susižalojau labai geru laiku — kitas semestras dar neprasidėjęs”, — juokavo istorikas, iki traumos spėjęs patikrinti du trečdalius jam priklausančių studentų darbų.
Operuota koja remtis į žemę A.Bumblauskui bus galima tik kitų metų vasario pradžioje. Reabilitacinėje ligoninėje jis mokosi vaikščioti dviem būdais — specialia vaikštyne, į kurią remiantis visas stambaus vyro kūno svoris persikelia ant rankų, ir su ramentais.
“Su vaikštyne didelio mokslo nereikia, — apie bandymus stotis ant kojų pasakojo profesorius. — O štai su ramentais — sudėtingiau. Bet ir su jais jau išmokau nuklibinkščiuoti per visą koridorių.”
Laikinai neįgalus tapęs profesorius dabar dažniau susimąsto apie žmonių su negalia problemas ir atkreipė dėmesį į įrenginį, esantį prie įėjimo į Istorijos fakultetą.
“Prie Istorijos fakulteto durų yra trys aukšti laipteliai, prie kurių stovi kažkoks “gargaras”. Man jis visada atrodė klaikus ir gadinantis pastato fasado vaizdą, — pasakojo šio fakulteto prodekanas. — Pasirodo, tai yra neįgaliųjų vežimėlių keltuvas, įrengtas pagal privalomus Europos standartus. Tiesą sakant, niekada nemačiau jo veikiančio, bet dabar man bus puiki proga jį išbandyti.”
Palatoje liejosi šampanas
Palatoje, kurioje guli profesorius, nuolat šurmuliuoja būrys lankytojų — kolegos, bendradarbiai, artimieji.
“Netrukus universitete vyks Istorijos fakulteto dekano rinkimai. Nors kol kas aktyviai veikti neketinu, su kolegomis nuolat yra ką aptarti”, — aiškino šio fakulteto strateginių reikalų prodekanas.
A.Bumblauskui ramybės neduoda ir kitas rūpestis. Jis — Valstybinės apdovanojimų komisijos narys bei Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas.
“Skirstant premijas be pirmininko nebus apsieita. Girdėjau, kad kai reikės balsuoti, komisijos nariai ketina atvykti pas mane į ligoninę, — juokėsi profesorius, kurio laukia dar ilgas reabilitacijos kursas. — Gali būti, kad šiemet premijos bus paskirtos labai įdomiai.”
Lapkričio 18-ąją profesorius ligoninėje atšventė 55-ąjį gimtadienį. Jo pasveikinti susibūrė nedidelė kompanija.
“Didelės šventės nebuvo, atkimšome palatoje šampano butelį, ir tiek”, — prasitarė A.Bumblauskas.
Televizijos laidas vis tiek ves
Profesorius džiaugiasi, kad iki nelaimės iš anksto buvo nufilmuota nemažai jo vedamų laidų “Lyderiai”.
Kitų laidų filmavimai dėl vedėjo traumos buvo nukelti į gruodžio pradžią. Tačiau dabar jau aišku, kad tuomet A.Bumblauskas dar nebus pasveikęs.
“Laidos kūrėjai ketina kažkokiu būdu mane atsivežti iš reabilitacinės ligoninės į televiziją. Turbūt teks keliauti neįgaliojo vežimėliu. O kaip kitaip? — spėliojo laidos vedėjas. — Gal ir laidą teks vesti jame sėdint.”
Ar profesoriui tai nesukels nepatogumų? Galbūt tokios būklės geriau atsisakyti laidų filmavimo?
“Yra žmonių, kuriems visą gyvenimą lemta sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau jie prisitaiko, — svarstė profesorius. — Į visus darbus ir pareigas žiūriu rimtai, todėl dėl laikino neįgalumo savo įsipareigojimų neketinu išsižadėti. Jeigu laidos kūrėjams manęs reikia ir aš toks tinku, nuvilti jų negaliu.”
Lūžus kojai metė rūkyti
■ Muzikologui Dariui Užkuraičiui (46 m.) patirta trauma padėjo atsikratyti žalingo įpročio.
■ Kovo 3-iosios vakarą po “Eurovizijos” atrankos finalo grįždamas namo jis paslydo ir susilaužė koją.
■ Muzikologas porą savaičių buvo priverstas praleisti namuose. Išklibinkščiuoti į lauką buvo nelengva, o tai padėjo įgyvendinti seniai brandintą norą mesti rūkyti.
■ “Jau beveik devynis mėnesius nesu prisidegęs cigaretės ir tuo labai džiaugiuosi, — prieš kelias dienas “TV antenai” sakė D.Užkuraitis. — Ir iki tos nelaimės vis pagalvodavau, kad reikia mesti rūkyti, tačiau trauma apsisprendimą pagreitino.”
■ O laidų bei renginių vedėjas aktorius Vytautas Šapranauskas (54 m.) kartą yra pasakęs, kad nebeprisimena, ar jo kūne yra likęs koks nors sveikas kaulas. Jam yra lūžusios abi rankos, trūkęs meniskas, rankų, kojų pirštai.
■ Filmuojant Emilio Vėlyvio “Zoro II” V.Šapranauskui trūko Achilo sausgyslė, tačiau režisierius šlubuojančio aktoriaus neatsisakė. Buvo perrašytas scenarijus ir jis filmavosi su gipsu.
■ Dėl šios traumos laidos “Šok su manimi” (TV3)vedėjas eteryje pasirodė su ramentais.
