Daug mergaičių vaikystėje svajoja tapti balerinomis. Kai kurioms šokėjoms nusišypso laimė užkariauti didžiąsias teatrų scenas ir žiūrovų širdis. Tarp tokių – ir talentinga šokėja K. Tarasevičiūtė. Ji nesiskundžia šlovės trūkumu. Tikras laimės kūdikis.
Susitikimo laiką su Kristina teko ilgokai derinti. Galiausiai ji rado laiko atokvėpiui tarp dviejų repeticijų.
Mergina studijuoja šokių pedagogiką, šoka pagrindinius vaidmenis ir dėsto baleto pagrindus Jurijaus Smorigino choreografinių projektų teatre „Vilniaus baletas”, yra šokių ir dainų ansamblio „Lietuva” narė.
Taip pat Kristina yra įsiliejusi ir į magijos pasaulį – scenoje asistuoja iliuzionistui Mantui Wizardui.
K. Tarasevičiūtė neretai yra kviečiama demonstruoti lietuvių dizainerių kolekcijų. Ji pasirodė ir neseniai vykusiame dizainerės Indros Dovydėnaitės rankinio trikotažo kolekcijos pristatyme. Podiumu ji ėjo baleto žingsneliais, drabužio formas pabrėždama plastiškais rankų mostais.
„Aš iš anksto su dizainere aptariu, kaip ji norėtų, kad drabužis būtų pristatytas, kokie pagrindiniai akcentai – rankos, linijos, audinio tekstūra.
Tačiau kokią scenografiją sukurti scenoje – mano reikalas. Niekas nenurodinėja, kaip turiu judėti ant podiumo. Drabužių demonstravimas man – smagi pramoga”, – pasakojo K. Tarasevičiūtė.
Tačiau ne apie balerinos profesijos romantiką šįkart su Kristina kalbėjomės.
Ji drąsiai kalba apie tai, kaip plačiai baleto ir modelių pasaulyje yra paplitusi anoreksija.
K. Tarasevičiūtė pasakojo, kad šokių pedagogų spaudimas išlaikyti tobulą figūrą šokėjams dažnai baigiasi nerviniu išsekimu ir mitybos sutrikimais, tokiais kaip anoreksija ar bulimija.
Taigi baletas šlovingai skamba tik tiems, kurie niekada nebuvo susidūrę su šios profesijos užkulisiais.
Palangoje gimusi Kristina nuo vaikystės svajojo šokti baletą.
„Jau nuo aštuonerių metų pradėjau kalbėti, kad Palangoje negyvensiu. Labai norėjau pabėgti iš jos. Sulaukusi dešimties įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Sostinėje nesijaučiau vieniša ar svetima, nes mano seneliai yra vilniečiai. Darbo dienomis gyvendavau mokyklos bendrabutyje, o savaitgaliais važiuodavau pas senelius pasisvečiuoti”, – pasakojo Kristina.
Gyvendama bendrabutyje ji turėjo pati pasirūpinti savimi. Drabužius skalbdavo rankomis, nes skalbimo mašinos nebuvo. Moksleiviams reikėdavo šveisti koridorius, valgyklą.
Žiemą kambario langai gerai neužsidarydavo, tad tekdavo miegoti su paltu, šaliku ir pirštinėmis.
Kristiną tokios sąlygos grūdino. Pas tėvus Palangoje ji augo vienturtė, todėl teko mokytis gyventi savarankiškai ir už priimtus sprendimus atsakyti pačiai.
Dieną, kai gavo mokyklos baigimo atestatą, K. Tarasevičiūtė vadina laimingiausia gyvenime.
„Pedagogai iš šokėjų tyčiojosi devynerius metus. Mums būdavo kalama į galvą, kad baigę mokslus geriausiu atveju galėsime dirbti parduotuvėje kasininkais”, – patikino Kristina.
Balerina dabar suvokia, kad šitokia metodika buvo grūdinamas mūsų charakteris. Tačiau ar toks muštras tinka vaikams, kurių asmenybė dar tik kuriasi?
Būsimoms balerinoms buvo liepiama valgyti mažomis porcijomis, pamiršti bandeles, o po šeštos valandos vakaro iš viso nieko neimti į burną.
„Mums niekas nepatardavo, kaip tinkamai maitintis, tik reikalaudavo griežtai sekti svorį”, – kalbėjo Kristina.
Dėl to šokėjos amžinai jausdavosi alkanos ir psichologiškai palūžusios.
Kristina su kitomis klasės draugėmis bėgdavo į šalia mokyklos esančią bandelių kepyklą, prisipirkdavo karštų bandelių, susikišdavo po marškiniais ir slapčia bandydavo įsinešti į bendrabutį.
Būdavo, kai per dieną Kristina suvalgydavo vos kelis griežinėlius dešros arba suvalgydavo vieną kotletą.
Taip maitindamasi K. Tarasevičiūtė susirgo nervine anoreksija.
Kristina dažnai eidavo pasisverti į medicinos sesers kabinetą. Matydama, kad 170 centimetrų ūgio mergina sveria vos 36 kilogramus, medikė nieko nesakydavo, nors buvo akivaizdu, kad tai liga.
Kristina jausdavosi išsekusi, pavargusi, ją krėsdavo šaltis. Kartą grįžusi po pamokų ji įsipylė į puodelį arbatos ir neįstengė jo pakelti nuo stalo.
Tuomet draugė trinktelėjo jai per galvą, aprėkė ir nusitempė vakarienės.
Po to dar kurį laiką Kristiną ištikdavo persivalgymo ir badavimo priepuoliai.
Šiuo metu balerina taip drastiškai savęs nekankina, kuria ateities planus su širdies draugu Justu ir jau svajoja apie motinystę.
Kristina tikisi, kad jos išpažintis padės merginoms ir moterims suprasti, kad didžiausia žmogaus vertė – ne liesas kūnas, o meilė sau ir gyvenimui.
– Ko, be talento, reikia baleto artistui?
– Sėkmės, nepriekaištingos išvaizdos, iškalbos. Baleto artistui svarbu ne tik figūra. Aš save vadinu vidutinių gabumų šokėja, tačiau kažkodėl gaunu pagrindinius vaidmenis. Vadinasi, turiu kai ką daugiau nei treniruotas kūnas ar išlavinta šokimo technika. Įtakos turi žavesys, plastika.
– Turite daug įvairios veiklos, tačiau nesivaikote pigaus populiarumo. Kaip visur suspėjate?
– Viduje aš jaučiu, ko noriu. Klausausi savo širdies balso. Mano profesija neleidžia elgtis atsainiai ir neprofesionaliai. Paviršutiniškumas tuoj pat būtų nugesintas.
– Kaip sekasi bendrauti su ūmaus būdo choreografu J. Smoriginu? Ar negąsdina kandžios jo replikos? Juk vieniems jis atrodo talentingas egocentrikas, kitiems chamas, bandantis kitiems sukelti nevisavertiškumo kompleksą.
– Aš nežinau, koks Jurijus atrodo jums. Aš su juo dirbu nuo šešiolikos metų.
Kai kartais pasižiūriu televizinius šokių projektus, pamanau: „Juročka savo šou vėl surengė.” Komentuodamas ar kritikuodamas neprofesionalius šokių projekto dalyvius jis kartais tam tikras frazes paaštrina. Bet toks yra tas Jurijus.
Profesinė šokėjų kalba yra šiurkštoka. Mes mėgstame vieni iš kitų pasityčioti.
Šokyje yra tokių dalykų, kurių malonybiniais žodeliais neišreikši.
– Kaip J. Smoriginas koneveikia profesionalus?
– Visaip. Baisiau negu per televizorių. Tačiau per tiek metų mes prie tokio bendravimo stiliaus įpratome ir reaguojame ramiai, nekaupdami širdyje nuoskaudų.
Suprantame, kad kalbėjimas visada lieka kalbėjimu, o apie žmogų reikia spręsti iš jo darbų.
Jurijus yra labai atsakingas vadovas, už kiekvieną trupės narį stoja mūru. Po repeticijų šokėjus jis dažnai parveža į namus. Gastrolėse užsienyje su juo visada būna įdomu.
Jurijus yra geros širdies, linksmas žmogus. Tik gyvenime vadovaujasi principu: „Su aplinkiniais elkis taip, kaip jie elgiasi su tavimi.”
– Buvote pasiryžusi atsisveikinti su baletu, tačiau J. Smorigino dėka baigėte M.K.Čiurlionio menų mokyklą.
– Jurijus man suteikė galimybę šokti solo partiją, kuri man labai patiko.
Aš taip įsitraukiau į repeticijas, kad užgniaužiau savyje visus išgyvenimus, kuriuos patyriau mokykloje.
M.K.Čiurlionio menų mokykloje mes dažniausiai šokome klasikinius pastatymus, o Jurijaus pasiūlyta solo partija buvo moderni.
Tada aš tarsi praregėjau: „Dieve, taigi šokis yra ne vien klasikinis baletas.”
Nutariau, kad baigusi mokyklą šoksiu modernius šokius. Tai mane nuramino ir sustiprino. Jurijus man nutiesė kelią į ateitį.
– Kur pasukote baigusi mokslus?
– Dar buvau nebaigusi mokyklos, o rankose jau turėjau metinį kontraktą – šokti baleto trupėje Kinijoje.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
