Muzikiniame televizijos projekte „Dangus” staiga išgarsėjusi dainininkė Augustė švyti.
Ji ir pati nebepamena, kada buvo tokia energinga, laiminga ir aiškiai žinanti, ko nori.
Matyt, iš tos laimės jai net painiojasi dienos. Penktadienį su antradieniu supainiojusi Augustė juokdamasi teisinosi: „Kai viskas šitaip gerai, tirpsta ir dienos.”
Prieš gerą mėnesį su visais Norvegijoje sukauptais daiktais Augustė į gimtinę grįžo kupina didelių planų ir vilčių.
„Noriu atrasti save ir grįžti į savo vėžes. Noriu, kad mano traukinys nebebraškėtų, o į priekį riedėtų visu greičiu”, – kalbėjo Vilniuje apsistojusi dainininkė.
Iki šiol Augustės kelias į didžiąją sceną nebuvo sklandus ir tiesus. Metusi viską paskui mylimąjį ji skrido į Jungtines Amerikos Valstijas, vėliau dainavimo ir scenos atsisakė dėl Norvegijoje sutiktos naujos meilės.
Tačiau tvirtu charakteriu garsėjusi mėlynakė apsisprendė – gana. Reikia siekti savo, o ne kitų svajonių.
„Norvegijoje pradėjau savęs nebegerbti”, – A. Vedrickaitės akyse sužibėjo ašaros.
Pietų Norvegijoje, kurortiniame pajūrio Kristiansando miestelyje, gyvenusi uteniškė pyko ant savęs, kad slopina svajones, aistras, troškimus, o dienas stumia be jokio džiugesio ir ambicijų.
Darbas, namai, vakarienė – pastaruosius metus tokia buvo Augustės kasdienybė. Kadaise nerimastinga užsispyrėle laikyta blondinė slogios nuotaikos bandė atsikratyti vakarėliuose, pradėjo rūkyti.
Gyvenimo džiaugsmą slopino ir nepastovūs santykiai su mylimuoju. Augustė su širdies draugu tai pykosi, tai taikėsi. Pripratusi, kad visi šoktų pagal jos dūdelę, ji ant savęs pyko už nuolankumą.
Ne sykį uteniškė jau buvo nusprendusi grįžti į Lietuvą, tačiau kiekvieną kartą persigalvodavo.
Ir šįkart nuvykusi į oro uostą Augustė nebuvo tikra, ar apsisukusi ant kulno negrįš į mylimojo glėbį.
Taip jau buvo nutikę ne kartą.
„Mano brolis juokiasi: „Jeigu Augustė nusipirko bilietą, dar nereiškia, kad ji išskris.
Net jei ji oro uoste, negali būti tikras, kad nepersigalvos”, – pati iš savęs pasijuokė dainininkė.
Prieš kelionę į Lietuvą Augustė su draugu išvyko atostogauti. Dainininkė pripažįsta – tai buvo klaida. Atgimė jausmai, rodės, juodu ir vėl galėtų būti laimingi.
„Buvo be galo sunku apsispręsti – skaudėjo širdį. Tačiau pirmą kartą po ilgo laiko paklausiau nebe širdies, o proto balso. Dabar mano širdis už tai dėkoja”, – šypsodamasi tikino pašnekovė.
Grįžusi į Lietuvą ji dar palaikė ryšius su Norvegijoje likusiu mylimuoju, tačiau bendravo vis mažiau.
Juodu supranta, kad nelemta būti kartu.
„Sulaikyti manęs negalėjo. Jis suprato, kad jei nebūtų manęs išleidęs, visą gyvenimą jį kaltinčiau, jog dėl jo pasilikau Norvegijoje, dėl jo nedariau to, ką noriu”, – kalbėjo Augustė.
Ji neprašė mylimojo sekti paskui ją. Augustė tikra, kad apie ramų šeimos gyvenimą su tuo žmogumi galėtų tik svajoti. Be to, laimei trukdytų ir pasikeitę jųdviejų vaidmenys.
„Ten jis gerbiamas ir žinomas žmogus. Be galo vyriškas, tvirtas, pasitikintis savimi. Jis buvo mano vadovas, aš paskui jį visur sekiau.
Juk man Norvegija – svetimas kraštas. Lietuvoje viskas būtų atvirkščiai. Tačiau nežinau, ar man tai patiktų”, – svarstė dainininkė.
Sceną Norvegijoje Augustė buvo pamiršusi.
Dažniausiai skambiu balsu dainas traukdavo tik duše. Jauna moteris prisipažįsta – savo draugui ji nėra nė karto dainavusi.
„Jei jis man būtų sakęs, kaip gražiai dainuoju, būtų tik skatinęs mane grįžti namo. Jis vengė šios temos”, – sakė Augustė.
Vos keliskart ji viešai dainavo pianino bare, kuriame kurį laiką dirbo. Išgirdę jos tvirtą gražų balsą baro lankytojai klausinėjo: „Kodėl tu barmeno padėjėja, o ne dainininkė?”
Su tame bare dirbusiu pianistu Augustė dalyvavo viename muzikiniame projekte. Jie turėjo ir daugiau planų, tačiau uteniškei nepatiko dirbti su nenuoširdžiu kolega.
Daugiau Augustė nebandė siekti muzikinės karjeros svečioje šalyje.
„Viskas buvo pernelyg svetima. Būtų reikėję nuo pradžių įrodinėti, ką galiu. To nebenorėjau – juk man jau nebe dvidešimt.
Pasirinkau lengvesnį kelią – Lietuvoje man paprasčiau. Čia pažįstu daug puikių, man padėti galinčių žmonių”, – kalbėjo A.Vedrickaitė.
Į gimtinę vis ragino grįžti ir artimieji. Operos teatre koordinatore dirbusios Augustės jie dažnai klausdavo: „Negi tu pati nenori dainuoti?”
Ūmią jauną moterį tokios kalbos tik suerzindavo.
Augustė bandė ir juos, ir pati save apgauti, kad jai gerai taip, kaip yra, ir jokie pokyčiai nereikalingi.
Lyg smūgis į paširdžius būdavo ir internete aptikti gerbėjų komentarai: „Kur dingo Augustė?”
Dainininkė džiaugiasi, kad gerbėjai jos nepamiršo – iki šiol atpažįsta gatvėje, parduotuvėje.
Jau netrukus naujamečio miuziklo „Muzikos garsai” premjera. Netikėtai sulaukusi pasiūlymo atlikti pagrindinį Marijos vaidmenį Augustė negalėjo pasakyti „ne”.
„Jaučiausi pamaloninta, kad manimi pasitiki ir vertina. Tada savęs pirmą kartą rimtai paklausiau: „Kokį velnią aš čia darau? Manęs laukia Lietuvoje.
Ten galiu nuveikti daugiau – kurti, kitiems suteikti malonių pojūčių. Šią minutę noriu daugiau duoti nei gauti”, – pilna įkvėpimo kalbėjo dainininkė Augustė.
Apsisprendusi grįžti į gimtinę Augustė pajuto palengvėjimą. Sugrįžo gyvenimo džiaugsmas, įkvėpimas. Vos per kelias dienas ji sukūrė tris naujas dainas.
Tai buvo geriausias įrodymas, kad jos pasirinkimas – teisingas. Juk prieš porą mėnesių ji jautėsi visai kitaip.
„Dabartinė Augustė nuo tos, gyvenusios Norvegijoje, skiriasi lyg diena nuo nakties”, – šypsojosi moteris.
Vilniuje pas vaikystės draugę apsistojusi Augustė jau spėjo pasilinksminti daugybėje koncertų, vakarėlių, aplankė įvairiuose šalies kampeliuose gyvenančius draugus, atšventė Utenoje gyvenančio tėvo gimtadienį.
Dabar visą laiką ji skiria savęs tobulinimui.
Verslo vadybos studijas baigusi Augustė juokėsi, kad ieškoti rimto darbo dabar nėra kada.
Tik grįžusi į Lietuvą ji pradėjo mokytis dainavimo pas operos solistę ir pedagogę Sigutę Stonytę. Dainininkė įgyvendina ir seną savo svajonę – mokosi šokti pas seniai pažįstamą kraštietį.
„Šoku dėl savęs. Pradedu save mylėti ir daryti tai, ką noriu. Seniau Lietuvoje niekada neidavau į naktinius klubus. Varžė, kad atpažins.
Jei linksmindamasi ką nors ne taip padarysiu? Bet dabar bandau nebebijoti savęs, atsikratyti visų kompleksų. Noriu visur dalyvauti”, – entuziastingai kalbėjo Augustė.
Per trumpą laiką Lietuvoje pasikeitė požiūris ne tik į save, bet ir į muzikinę karjerą.
„Anksčiau man svarbiausia buvo meilė. Dėl jos lėkiau į Ameriką, įstrigau Norvegijoje. Maniau, kam studijuoti muziką, jei ir taip moku dainuoti? Tada nebūčiau pripažinusi, kad ko nors nemoku.
Dabar pripažįstu, kad yra kur tobulėti. Nebijau kritikos. Rimčiau žiūriu į muzikinę karjerą”, – tikino į sceną sugrįžtanti Augustė.
Liūdėti Augustei nėra kada. Ji lyg mažas vaikas krykštauja, kad artimieji ir draugai Lietuvoje ją supranta iš pusės žodžio, jai nebereikia pasakoti, nei kas ji tokia, nei iš kur.
„Čia viskas sava. Čia – namai. Namo visada gera grįžti”, – šypsojosi Augustė.
Dainininkė nesiskundžia ne tik šaltomis, niūriomis lietuviškomis dienomis, bet ir kitomis kasdienėmis smulkmenomis.
Pavyzdžiui, kad nuėjusi į parduotuvę neberanda pamėgto jogurto su šokolado gabaliukais, o ko nors paklausta pardavėja atžagariai bumba nieko nežinanti. Augustės nebepykdo ir surūgę tautiečių veidai.
„Kai išlipusi iš lėktuvo dar oro uoste pamatydavau piktus žmonių veidus, pykdavau, kodėl jie tokie.
Dabar nebekreipiu į tai dėmesio.
Suprantu, kad žmonėms sunku, jie pavargę, todėl visiems dovanoju savo šypseną”, – sakė Augustė.
Prieš pusantrų metų apie šeimos kūrimą Norvegijoje kalbėjusi uteniškė nesuka galvos, kad jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti.
Augustė tvirtina esanti laiminga ir būdama viena.
Į pasiūlymus susirasti tinkamą vaikiną ji kol kas numoja ranka.
„Pagrindinis mano tikslas – atrasti save. O tada tegul tas vienintelis mane atranda ir pamilsta tokią, kokia esu”, – kalbėjo į naujus santykius įsivelti nenorinti A.Vedrickaitė.
Tobulo vyro ji neieško. Tokį jau buvo sutikusi. Santykius su savo buvusiu draugu Vytu, gyvenusiu Jungtinėse Amerikos Valstijose, Augustė laikė tobulais.
„Buvau labai laiminga. Bet, matyt, pavargau nuo tobulumo. Nepadėjo ir tai, kad Vytas gyveno Amerikoje. Man ši šalis buvo per tolima, svetima, didelė. Bandžiau pritapti, ten praleidau pusę metų.
Nieko iš to neišėjo. Dabar galiu pasakyti tik tiek – jei Vytas grįžtų gyventi į Lietuvą, mielai su juo išgerčiau arbatos. Ko gero, aš jį tebemyliu. Juk jis buvo mano pirmoji tikra meilė.
Buvome ne tik mylimieji, bet ir draugai. Labai pasiilgstu pokalbių su juo”, – prisipažino dainininkė.
Ketverius metus draugavusi pora jau planavo dideles vestuves. Tačiau Augustės kelionė į Norvegiją aplankyti vyresnio brolio sujaukė visus planus – ten ji aistringai įsimylėjo kitą vyrą.
Į meilės sūkurį Augustė nėrė tiesiog stačia galva. Po pusmečio į Jungtines Valstijas ji nuskrido tik atsisveikinti ir atsiprašyti Vyto.
„Širdžiai neįsakysi. Man gaila, kad mudviem su Vytu nepasisekė. Kita vertus, nesigailiu nieko, ką patyriau su naujuoju draugu. Mūsų santykiai buvo labai sudėtingi.
Nesuprasdavome vienas kito, nepalaikydavome, nepasitikėdavome. Bet aistra buvo begalinė. Jis buvo toks vyriškas. Priglusdavau prie jo ir nusiramindavau – už mane viskas būdavo padaryta.
Iš to išsilavinusio, stipraus, savimi pasitikinčio žmogaus išmokau daug, praturtėjau dvasiškai, subrendau. Pasikeitė mano vertybės. Būtent todėl dabar galiu save mylėti”, – šyptelėjo Augustė.
Gyvenimą Norvegijoje ir Lietuvoje Augustei lyginti sunku – jie pernelyg skiriasi. Lietuvoje ji buvo perspektyvi dainininkė, Norvegijoje – darbininkė iš Rytų Europos.
Tačiau gyvenimas svečioje šalyje buvo ne tik paprastesnis, bet ir sotesnis.
Dirbdama operos teatre pagalbininke Augustė iš savo uždarbio galėjo ne tik patenkinti būtiniausius poreikius, bet ir kas savaitgalį linksmintis naktiniuose klubuose, kas mėnesį pirkti naujų drabužių, batų, kasmet atostogauti svečiose šalyse.
Jaunai moteriai per tuos kelerius metus pavyko nemažai susitaupyti.
„Šią savaitę vakare važiavau į Kauną. Važiuodama vis galvojau, kad kažkas ne taip su mano regėjimu. Tik po kurio laiko supratau, kad ne mano akys kaltos, o kelias neapšviestas.
Norvegijoje tokios problemos nėra. Tai turtinga šalis, todėl žmonės gyvena geriau, daugiau laiko skiria savo pomėgiams.
Ten niekas nearia taip sunkiai, kaip Lietuvoje”, – lygino Augustė.
Abu uteniškės broliai liko Norvegijoje. Kaip sako Augustė, jie – juodadarbiai, tačiau gyvenimu svečioje šalyje nesiskundžia.
Vienas, užsidirbęs pinigų namui, ketina su šeima grįžti į Lietuvą.
Kitas, su norvege auginantis dukrelę, apie grįžimą į Lietuvą negalvoja. Jam likimas skyrė sunkų išbandymą – širdies draugei neseniai galvoje aptiktas auglys.
Prieš dešimt metų nuo tos pačios ligos mirė Augustės mama. Brolį palaikanti Augustė tikisi, kad šį kartą jų šeimai viskas pasibaigs kitaip ir brolio širdies draugė pasveiks.
