Šokėjos R. Židonytės gyvenimas dabar aptarinėjamas ne tik LNK televizijos šokių projekto užkulisiuose, bet ir parduotuvėse. Yra daug tokių, kurie jauną moterį smerkia ir vadina šeimos ardytoja.
Mat Rasa rado laimę savo šokių partnerio, dainininko D. Baumilos glėbyje.
Donatas pareiškė, kad su žmona Daine nesijautė laimingas, o su R. Židonyte atrado tikrąjį jausmą.
Naujoji pora atsiprašė tų žmonių, kurių turėjo atsiprašyti. O ką mano visi tie, kurie jųdviejų nepažįsta, įsimylėjėliams nesvarbu.
D. Baumila išsikraustė iš žmonos namų ir apsigyveno su Rasa, tačiau kiekvieną rytą grįžta į juos prižiūrėti dvejų metukų dukrelės Smiltės. Dėl jos Dainė ir Donatas stengiasi sutarti.
Jau ne pirmi metai šokių projektuose matoma R. Židonytė televizijos žiūrovams yra tik šokėja. Ne kiekvienas žino, kad ji – ir kvalifikuota teisininkė.
Baigdama mokyklą Rasa nusprendė, kad šokiai – tik pomėgis. Nors ji ant parketo – nuo ketverių metų, norėjo turėti ir vadinamąją rimtą profesiją, todėl pasirinko teisės studijas.
Teisės magistro laipsnį turinti šokėja ne tik tvarko teisinius dokumentus, bet ir dalyvauja teismo posėdžiuose. Vakare ji dar dirba savo šokių studijoje „Elegant Dance” – moko šokti. Ši veikla džiugina širdį.
„Šokis man reiškia labai daug. Tai mano pomėgis, darbas, aistra.
Šokis – geros emocijos, puikus energijos šaltinis. Ką veikčiau, jei nešokčiau? Šokčiau! Pamenu, dvyliktoje klasėje svarsčiau, ką reikėtų veikti gyvenime, kuo noriu būti.
Tuomet nusprendžiau, kad reikia rimtos profesijos, kitokio darbo. Įstojau mokytis teisės, mečiau šokius. Nešokau ir nesidomėjau tuo net dvejus metus!
Tačiau likimas taip lėmė, kad buvau pakviesta dalyvauti šokių projekte. Niekur nepabėgau”, – kalbėjo pašnekovė.
R. Židonytė nuo mažens turėjo daug veiklos. Dieną ji eidavo į mokyklą, po pietų – į šokių pamokas, o savaitgaliai būdavo skiriami konkursams ir varžyboms ant parketo.
Išskirtiniame interviu „Stiliui” Rasa tikino: šiandien jos gyvenimas yra puikus. Būna ir blogesnių dienų, tačiau tai juk ir yra gyvenimas.
„Judu į priekį”, – sakė ji.
– Sukatės lyg voverė rate. Teisininko darbas, šokių studijos veikla, pasiruošimas televizijos projektui su mylimuoju ir partneriu Donatu. Kada gyvenate sau, ar bent išsimiegate?
– Taip, viena mano silpnybių – miegas! Jo visada trūksta. Tačiau tam man gaila laiko. Juk, užuot miegojusi, galiu ką nors sukurti, nuveikti ką nors miela širdžiai.
Kartais labai reikia ir ilgo miego. Kad būtum produktyvus, energingas ne tik dieną, bet ir vakare, būtina ilsėtis.
Aš moku viską suderinti. Turiu laiko ir asmeniniam gyvenimui.
– Televizijos šokių projekte dalyvaujate jau ketvirti metai. Galbūt šis kartas paskutinis?
– Labai sunku pasakyti, kad tikrai paskutinis. Tai priklauso nuo labai daug aplinkybių: ar toks projektas dar bus rengiamas, ar būsiu kviečiama aš, ar sutaps požiūris, ar gausiu tinkamą partnerį, galų gale – ką veiksiu tuo metu.
Nesakau griežtai „ne”, bet ir neteigiu, kad tikrai dalyvausiu, kad ir kas nutiktų.
Juk toks projektas – sunkus darbas. Parduota vasara, treniruotės. Tai atima daug jėgų, energijos, laiko. Žiūrovas mato tik gražiąją pusę.
– Kam jums, žinomai šokėjai, reikia televizijos spindesio?
– Vertinu ne televiziją ir ne tai, kad esu ar noriu būti matoma. Tai – darbas. Man svarbiausia šokis, o ne mano spindesys televizijos ekrane. Esu savos šokių studijos vadovė, todėl vertinu projektą ir kaip savęs populiarinimą.
Ką jau kalbėti apie puikias emocijas, kurių gaunu šokdama! Gerai leidžiame laiką, susipažįstu su naujais žmonėmis. Dirbu mėgstamą darbą ir jaučiuosi dėl to laiminga.
Čia tas pat, kaip vesti šokių pamokas studijoje. Atrodytų, visą dieną būni darbe, galvą skauda nuo kompiuterio, pavargsti. Kartais išeinu iš biuro ir tingiu važiuoti į pamokas, bendrauti. Kaip būtų gera grįžti namo, įsijungti televizorių, pasižiūrėti filmą ar susitikti su draugais.
Bet nuvažiuoju į studiją, pradedame šokti ir net nepastebiu, kaip prabėga pamokos. Pamirštu, atsipalaiduoju, šokdama nebegalvoju apie nieką, nebelieka jokių rūpesčių.
– Dalyvaujant šokių projektuose labai svarbu ir partneris. Su kokiu žmogumi nenorite šokti?
– Labai sunku šokti su žmogumi, kuris nenori to daryti. Kuriam neįdomu kurti, kuris neturi idėjų, jam nepatinka šokti ar jis nuolat neturi laiko. Su tokiu partneriu dirbti būtų sunku ne tik ant parketo, bet ir kitose srityse.
Būtų sunku šokti ir su tokiu, kuris labai lėtai perpranta šokių žingsnelius, neturi klausos ir nejaučia savo kūno. Juk vienam užtenka pasakyti tris kartus, o kitam maža ir daugybės aiškinimų.
– Ne viena pora vienas kitą rado šokių projektuose. Tai ir kartu šokę Deividas Meškauskas su dainininke Rūta Ščiogolevaite, paskui – su aktore Ineta Stasiulyte, ir modelis Aistė Jasaitytė su sutuoktiniu Romanu Čeburiaku. Projekte susipažino ir Ieva bei Adomas Norkūnai, šokis suvedė Kariną Krysko ir Saulių Skambiną.
Ar numanėte, jog ir jums taip gali nutikti, kad neatsispirsite partnerio žavesiui, aistrai?
– Turėjau labai daug partnerių – ir televizijos projektuose, ir šokdama profesionaliai. Niekada nieko panašaus nėra atsitikę.
Jei šokėjas vyras, o moteris – ne, aistrų pasitaiko dažniau.
Taip nutiko ir visoms jūsų išvardytoms poroms. Tad mūsų situacija – šokėja esu aš, o ne Donatas – pirma. Mes pirmi! Galbūt ne paskutiniai.
Tai, kas nutiko mums su Donatu, nėra aistra. Neabejoju, kad aistra būtų pasibaigusi po kelių savaičių. O tai nesibaigė.
Neslėpsiu, buvo skaudžių dalykų, tačiau nemanau, kad reikia saugotis tokių emocijų. Nuo jų neįmanoma pabėgti.
Du žmonės, giminingos sielos, susitikti gali bet kur – parduotuvėje prie kasos, vakarėlyje ar sporto klube. Tai nebūtinai turi būti šokių salė.
– Abu su Donatu sukatės pramogų pasaulyje. Anksčiau nė karto nebuvote susitikę?
– Ne. Pažinojau tik jo brolį Vaidą Baumilą, jis irgi šoko LNK projekte.
– Prieš susipažindama su Donatu turėjote sužadėtinį, ketinote atiduoti jam ranką ir širdį.
– Taip. Buvau taip nusprendusi. Maniau, kad tai žmogus, su kuriuo noriu būti.
Tačiau bėgant laikui pradėjau vertinti ir vis dažniau pamąstyti, ar tai iš tiesų tas vienintelis, visam gyvenimui.
Klausiau savęs, ar tai tikra. Dabar manau, kad jei žmogų tikrai myli, tokių klausimų, į kuriuos ieškojau atsakymų, neturėtų kilti.
Poros, šeimos skiriasi namuose, tyliai, nesikalbėdamos ir dažnai nė vienam dar nesuprantant, kad tai vyksta. Žmonės pirma širdyje išsiskiria, tik paskui tai suvokia ir aptaria.
Jei poros santykiai būtų nuostabūs, tų kitų neatsirastų. Ir tie kiti tuomet tampa kaltininkais. Mums taip ir nutiko.
Viską palikau už savęs: ramų ir stabilų gyvenimą, vyrą, kuris mane be galo mylėjo, artimuosius – jo tėvus, kurie į mane žiūrėjo kaip į būsimą marčią. Ir išėjau. Nes man taip atrodė teisingiausia.
– Jau buvote suplanavę vestuves?
– Turėjau suknelę. Tačiau ji ir dabar dar yra pas siuvėją. Aš jos nepasiėmiau. Neplanavau vestuvių skrupulingai: nuo batelių galiukų iki puokštės kaspino spalvos. Galbūt širdis jautė?
Be galo stengiausi būti laiminga, būti gera moteris sužadėtiniui. Dabar aišku, kad savo žmogui nereikia stengtis pasirodyti geresnei, nei esi. Dėl to jaučiausi blogai. O dabar esu savimi.
– Ar nebuvo baisu mesti kelią dėl takelio?
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
