Užrašydavau savo pamąstymus, kaip manęs niekas nesupranta ir kaip noriu riedučių. Suprantu, kad nesu geras, bet pasitaisysiu, tapsiu geresnis ir jau tuomet tikrai gausiu išsvajotuosius riedučius.
Šia tema nutiko smagi istorija. Susilažinome su tėčiu, kuris pasakė: „Nupirksiu riedučius su viena sąlyga: jeigu pralenksi mane 100 metrų bėgimo varžybose. Jei pralaimėsi, tau teks nusiskusti galvą plikai.”
Kaip tik tuo metu labai norėjau ilgų plaukų.
Išaušo lemtinga diena: mes su tėčiu iš tikrųjų lenktyniavome, o finalas buvo toks, kad kitą dieną jau turėjau naujutėlius riedučius!
Nors neberašau dienoraščio, mano galva kupina minčių. Kartais atrodo, kad dar mąstau, o iš tiesų jau sapnuoju. Taigi tam tikra prasme dienoraštį kuriu sapnuodamas.
Rašydamas dienoraštį žmogus save tarytum auklėja, nagrinėja poelgius ir mintis. Mėgstu stebėti aplinką, žmones, iš to pasisemiu minčių.
Gyvendamas Čilėje stebėjau vyrą, kuris manė esąs moteris! Kas rytą ateidavo po mano viešbučio langu, rankoje laikydavo diktofoną ir plonyčiu balsu kažką kalbėdavo į jį. Taigi tam tikra prasme tai buvo jo dienoraštis.
Kaupiu įvairias savo nuotraukas. Labai mėgstu spausdintas popieriuje. Žmonos Dainoros dėka turiu sukaupęs jau nemažai nuotraukų albumų. Planuoju surinkti albumą iš visų spektaklių, kuriuose esu dalyvavęs.
Būtų sunku pasakyti, kada ir kaip supratau, kad mano kelias – dainuoti. Viskas prasidėjo nuo svajonės būti dramos artistu. Tuomet dainavau „Ąžuoliuke”. Vyko dirigavimo egzaminas. Dar prieš egzaminą maestro Vytautas Miškinis perspėjo, kad norės pasikalbėti.
Iš maestro lūpų nuskambėjo reikšminga frazė: „Tu žinai, vaikeli, galbūt kada nors tapsi antru Vladimiru Prudnikovu.”
Iš tiesų mano balsas tuo metu buvo labai žemo diapazono. Taigi šis V.Miškinio paskatinimas ir buvo ženklas, kad kada nors tikrai dainuosiu.
Dainavimas suteikia tiek privalumų, tiek trūkumų. Mes, dainininkai, esame apdovanoti ne tik stipria intuicija, muzikine klausa, specialiais pojūčiais – specialybė leidžia pažinti save patį kaip žmogų. Tai didžiausias privalumas.
Neigiamas dalykas yra tas, kad nuo mūsų kenčia kaimynai – juk kartais namie pradedame labai garsiai dainuoti.
Dažnas keliavimas trukdo skirti pakankamai dėmesio šeimai. Stengiuosi kuo daugiau keliauti kartu su ja – dabar planuojame vykti visi kartu į Tulūzą.
Aš pats visada norėjau augti tarp brolių ir seserų. Būdamas maždaug penkerių metų sukūriau istoriją, kad turiu tris brolius – vieną šiek tiek vyresnį ir du mažesnius – dvynukus.
Choro „Ąžuoliukas” vieno draugo mamai viską pasakodavome. Aš klodavau savo sukurtas istorijas, kaip mes žaidžiame su broliais, kaip linksma kartu ir koks esu laimingas.
Kai į repeticiją atėjusi mano mama visa tai išgirdo, vos neatsisėdo iš nuostabos. Mano istorijų klausytoja buvo šventai įtikėjusi, kad mūsų šeima tikrai tokia gausi. Tądien ir nutrūko mano nuostabi istorija.
Tačiau nors šeimoje augau vienas, pats turiu jau tris vaikus – dukrą Godą ir sūnus Kostą bei Mykolą.
Svajoju, kad sulaukus senyvo amžiaus prie stalo aplinkui susiburtų didelė šeima. Tą akimirką galėsiu teigti, kad mano gyvenimo tikslas įgyvendintas.
Bet turiu ir kitų – norėčiau nusifilmuoti kino juostoje.
Vis dėlto didžiausia svajonė – tiesiog būti geresniam ir tobulėti visomis prasmėmis. Du dalykai mane daro laimingą – tai šeima ir buvimas scenoje, atliktas darbas.
