Ant kalno stovinčiame dideliame name šunys ir katės turi savo mėgstamą vietą. Interjero dizainerei nėra svarbi gyvūno kilmė, veislė. Ne vieną augintinį moteris yra paėmusi iš šunų prieglaudos.
– Ką lengviau prižiūrėti?
– Šunų ir kačių kūno kalba yra kitokia. Pavyzdžiui, kai šuo vizgina uodegą, jis būna geros nuotaikos, jei taip elgiasi katė, ji yra labai pikta.
– Kai grįžtate namo, kas pirmiausia jus pasitinka?
– Aišku, kad šunys. Pamatę mane jie loja, šokinėja, džiaugiasi, jų emocijos liejasi per kraštus.
Kodėl vyrai labiau mėgsta šunis nei kates? Pamatęs savo šeimininką šuo visuomet jam išreiškia savo palankumą.
Man kyla įtarimas, kad vyrams labai patiktų, jei jų žmonos elgtųsi kaip šunys.
Katės yra santūresnės, jos individualistės.
– Ar skiriasi jūsų augintinių elgesys vienų su kitais?
– Šunys turi griežtą hierarchiją. Jiems vadovauja aviganė Nina – ji yra jauniausia, stipriausia, manau, daugiausia kentėjusi.
Ninai esu ketvirta šeimininkė. Jos pirmajam šeimininkui kažkas atsitiko, ir kalę atidavė svetimiems. O šie nerado su ja bendros kalbos.
Vėliau Nina turėjo valkatauti. Mano draugai ją priglaudė, bet neturėjo, kur laikyti. Tada aš pasisiūliau ją priglausti.
Katės neturi hierarchijos, bet negaliu sakyti, kad jos nėra visuomeniškos. Katė gali auginti ne tik savo kačiukus, bet ir priglausti einančios medžioti kitos katės palikuonis. Ji visada gins svetimus kačiukus nuo agresyvaus katino.
Katės yra motiniškos, mokančios globoti.
– Ko žmogus gali pasimokyti iš gyvūnų?
– Gyvūnus valdo ne vien instinktai. Jie nėra piktybiški. Jei gyvūnas kanda, draskosi – jis ginasi ir tai daro dėl aiškios priežasties. Jis nesiekia nuskriausti arba apgauti.
Jei žmogus palieka dešrą ant stalo ir jos neranda, jis gali kaltinti tik save. Gyvūnas nekaltas.
Manau, manipuliuoti sugeba tik beždžionės.