— Ar pati mėgstate apkalbas? — paklausiau G. Alijevos.
— Kalbėti apie kitus visada įdomiau nei apie save. Pastaraisiais metais buvau kiek atitolusi nuo pramogų pasaulio. Negaliu sakyti, kad į jį grįžtu. Tai bus tik darbas studijoje, o ne vakarėliuose.
Nuo 16 metų esu pramogų pasaulyje. Mano gyvenimas buvo viešas: koncertuodavau, vedžiau laidas, todėl sulaukdavau daug dėmesio.
Išmokau nuo jo atsiriboti ir pati sprendžiu, kiek noriu būti viešumoje. Kiekvienas pramogų pasaulio atstovas pereina kelias populiarumo stadijas: iš pradžių pats kuria intrigas, kad nuolat būtų dėmesio centre, o paskui traukiasi į šešėlį.
Neslėpsiu — ir aš kadaise intrigas apie save kurdavau.
Paskui kiti kūrė apie mane. Patyriau daug, esu nuovoki ir dabar tiksliai žinau, kaip elgtis pramogų pasaulyje.
Liko ir nuoskaudų. Skaudžiausia būdavo, kai apkalbos paliesdavo ne tik mane, bet ir mano artimuosius. Pasitaikė net ašarų.
Buvo laikas, kai su „69 danguje“ merginomis gaudėme kiekvieną žinią apie save, o vėliau tai tapo neįdomu. Dabar susitikusios mažai kalbamės apie pramogų pasaulį, daugiau aptarinėjame savo vyrus, vaikus.
— Kokių taisyklių reikėtų laikytis žengiant į pramogų pasaulį?
— Pramogų pasaulis turi dvi puses — šviesiąją ir piktąją. Smagu, kai apie tave kalba, rašo, nes tada jautiesi įvertintas.
Bet vieną dieną tave gali užkelti ant pjedestalo, o kitą iškapstyti nemaloniausius gyvenimo etapus, kuriuos norėtum nutylėti, praleisti, pamiršti. Tokia žinomumo kaina. Reikia suprasti, kad viešumas — ne tik populiarumas, bet ir pinigai.
Su „69 danguje“ dabar nekoncertuojame, nors oficialiai dar neišsiskirstėme. Su merginomis juokaujame, kad esame paženklintos ir visą gyvenimą liksime „šeškės“. Nors kol kas mūsų veikla sustabdyta, manau, dar susibursime.
Pastarąją vasarą visos keturios (Grupei „69 danguje“, be G.Alijevos, dar priklauso Karina Krysko, Nijolė Pareigytė ir Ingrida Martinkėnaitė. — Red.) koncertavome įtemptai, kas savaitę surengdavome mažiausiai du koncertus. Su mumis nuolat buvo vyrai ir vaikai.
Prieš tai aš grupės veikloje dalyvavau mažai, nes auginau dukterį, dėl vyro darbo gyvenau ne Lietuvoje. (Su krepšininku Rolandu Alijevu Goda augina 2 metų 8 mėnesių dukterį Tėją. — Red.) Paskui kūdikio susilaukė Karina. Neseniai — Nijolė. Natūralu, kad mūsų prioritetai pasikeitė.
— Grupės merginos gyvena skirtinguose miestuose: Nijolė — Klaipėdoje, Karina — Kaune, Ingrida — Vilniuje, jūs dėl vyro darbo dabar įsikūrėte Šiauliuose. (R.Alijevas atstovauja „Šiaulių“ klubui. — Red.). Ar viena su kita nuolat palaikote ryšį?
— Susiskambiname ne kasdien, bet viena apie kitą nuolat galvojame. O susitikusios aptariame viską, kas buvo ir kas dar laukia.
— Ar duktė Tėja labiau domisi jūsų, ar tėčio darbu?
— Gal mano. Vis dėlto namuose pilna ir žaislinių mikrofonų, ir krepšinio kamuolių. Praėjusią vasarą Tėja buvo visuose „69 danguje“ koncertuose, moka mūsų dainas ir mėgsta jas dainuoti.
Bet jei nueiname į krepšinio rungtynes, tėtis jai — dievas.
— Su vyru gyvenote Graikijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, o pastaraisiais metais, kai Rolandas atstovavo Samaros „Krasnyje krylja“ komandai, ir Rusijoje. Ar sunku būti legionieriaus žmona? Nepabosta blaškytis po pasaulį?
— Tai priklauso nuo žmogaus ir situacijos. Man patinka pažinti pasaulį, be to, esu susitaikiusi su tuo, kad nuolat keliaujame.
— Rusija vadinama kontrastų šalimi. Ar buvo dalykų, kurie jus ten stebino arba net glumino?
— Rusiškai kalbu ne itin gerai, bet susikalbu — ir viską suprantu, ir pati suprantamai sugebu pasakyti, ko noriu, nors šią kalbą išmokau savarankiškai. Kai važiavome į Rusiją, buvau psichologiškai pasirengusi, kad tai kitokia šalis nei Lietuva, todėl niekas neglumino.
Rusai — karštakošiai, mėgsta dėmesį ir pagyras. Mes, lietuviai, esame kuklesni ir šaltesni. Tačiau rusus priėmiau tokius, kokie jie yra, ir nesukau sau dėl to galvos.
Rusijoje jaučiausi laisvai. Taip pat jaučiuosi ir Šiauliuose.
— Profesionalaus sportininko dienotvarkė yra griežta ir vienoda: miegas, treniruotės, varžybos. Ar kasdien laukiate vyro su garuojančiais pietumis ir vakariene?
— Tai privaloma, nes daugiau nieko neveikiu, kad neturėčiau laiko vyrui paruošti pietų ar vakarienės. Tai man net ne pareiga, o malonumas.
Pyragų nekepu, cepelinų neverdu, bet kasdien valgome sriubą ir mėsos patiekalus. Mano virtuvėje nėra pusgaminių.
Turiu mažą dukterį ir vyrą sportininką, rūpinuosi jų sveikata, todėl mūsų racione nėra nesveiko maisto.
— Ar gerai išmanote krepšinį?
— Tikrai suprantu jo specifiką, žinau apie povandenines sroves.
— O žinote, kas yra vadinamasis „pikenrolas“, kitaip tariant, žaidimas du prieš du?
— Be abejo, žinau. Net žinau, kas futbole vadinama nuošale.
Kai esi krepšininko žmona, natūraliai sužinai daugiau krepšinio paslapčių: apie suvaidintas pražangas, slaptus manevrus, kurių paprastas žiūrovas dažniausiai nepastebi.
Tiesa, namie su Rolandu apie krepšinį beveik nesikalbame — jis to nenori. Uždaręs namų duris jis nori pamiršti savo darbą.
— O apie pramogų pasaulį kalbatės?
— Tik apie tuos žmones, kuriuos Rolandas pažįsta. Specialiai negaudome visų naujienų.
— Kas rengia smagesnius vakarėlius — krepšininkai ar pramogų pasaulio atstovai?
— Na, kokie ten krepšininkų vakarėliai?! Kartą per mėnesį ištrūksta kur nors, prisigeria, o kitą dieną laukia sunkios pagirios. Paskui — vėl treniruočių ir varžybų rutina.
Tiesa, dėl savo vyro esu rami, nes Rolandas visiškai nevartoja alkoholio.
O pramogų pasaulio vakarėliuose būna net labai linksma, nors, tiesa, juose lankausi retai.
— Ilgus metus buvote blondinė, o dabar tapote rudaplaukė. Plaukų spalva jums — nuotaika, būsena ar noras įrodyti, kad nesate anekdotų blondinė?
— Žmogaus protas ir kvailumas priklauso ne nuo plaukų spalvos.
Rudenį po ilgos pertraukos nutariau susigrąžinti natūralią plaukų spalvą, bet pavasarį ar vasarą, neabejoju, vėl tapsiu šviesiaplaukė.
