Lapkričio mėnesio pradžioje sunkią kojos traumą patyręs A. Bumblauskas iš pradžių į TV studiją keliavo neįgaliojo vežimėliu. Pablogėjus sveikatai viktorinos dalyvius profesorius egzaminavo iš savo namų. O nuo rytojaus laidos vedėjo krėsle išvysime jo kolegas.
Negaluojančiam profesoriui pagalbos ranką ištiesė Andrius Tapinas, Zita Kelmickaitė, Edita Mildažytė ir LRT televizijos Naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis.
Jų vedamos laidos jau įrašytos. Kaip jiems pavyko susidoroti su šiuo iššūkiu ir būti arbitrais universitetų komandų kovose?
„Puikiai. Viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Profesoriaus dubleriai — tikri profesionalai“, — džiaugėsi laidos prodiuseris Laurynas Šeškus.
Vasario 3-iąją „Lyderius“ ves A.Tapinas, vasario 10 d. — Z.Kelmickaitė, dar po savaitės — E.Mildažytė. Paskutinį vasario sekmadienį į „Lyderių“ vedėjo sostą sės A.Matonis.
Nukrito nuo taburetės
A.Bumblauskas traumą patyrė namuose, kai užlipęs ant taburetės rausėsi knygų lentynose. Kėdė kryptelėjo ir neišlaikęs pusiausvyros vyras nugriuvo.
„Simboliška — tai įvyko lapkričio 7-ąją, 95-ųjų Didžiosios Spalio revoliucijos metinių dieną, — atsigavęs po sudėtingos operacijos pasakojo profesorius ir pajuokavo: — Tik vietoj istorinio „Auroros“ šūvio į Žiemos rūmus pokštelėjo ir nuskilo mano kelio kaulas.“
Netikėta negalia tąsyk sugriovė nemažai A.Bumblausko planų. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete jis dėsto kelis paskaitų kursus, vadovauja magistrų darbams ir daktaro disertacijų gynimui, yra šio fakulteto prodekanas.
Komisija balsavo ligoninėje
Istorikas aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Tad net ligoninėje profesoriaus palatoje nuolat šurmuliavo lankytojų būrys — ligonį lankė kolegos, artimieji, bendradarbiai.
Pernai lapkričio 18-ąją palatoje su nedidele kompanija profesorius paminėjo ir savo 55-ąjį gimtadienį.
„Didelės šventės nebuvo, iššovėme palatoje šampano butelį, ir tiek“, — pasakojo A.Bumblauskas.
Ligoninėje, kur gydėsi A.Bumblauskas, posėdžiavo ir Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas skirianti komisija, kuriai pirmininkauja profesorius.
„Pirmasis balsavimas dėl premijų vyko ligoninėje, o antrasis — jau mano namuose“, — pasakojo A.Bumblauskas.
Į TV — neįgaliojo vežimėliu
Išsekus nufilmuotų „Lyderių“ laidų atsargoms A.Bumblauskui praėjusių metų gruodžio pradžioje teko vykti į televiziją neįgaliojo vežimėliu. TV studijoje jis persėdo į vedėjo krėslą. Profesorius tvirtina, kad tai nepatogumų jam nesukėlė.
„Yra žmonių, kuriems visą gyvenimą nelemta išlipti iš neįgaliojo vežimėlio. Bet jie kažkaip prisitaiko, — svarstė A.Bumblauskas. — Į visus savo darbus ir pareigas žiūriu rimtai, todėl dėl laikino neįgalumo įsipareigojimų neketinu išsižadėti.
Jeigu laidos kūrėjams manęs reikia ir aš toks tinku, nuvilti jų negaliu.“
Filmavimasis pakenkė
Tąsyk laidos kūrėjų jis nenuvylė. Tačiau toks pasiaukojimas rimtai pakenkė sveikatai.
„Kai nusifilmavau dviejose laidose, man pakilo temperatūra. Tačiau ne dėl kelio sąnario komplikacijos, bet dėl medžiagų apykaitos sutrikimo.
Matyt, buvo nusilpusi imuninė sistema ir išsivystė limfostazė. (Limfos sąstovis. — Red.) Kai ilgiau pasėdi, tinsta operuotoji koja, — pasakojo istorikas. — Ją reikia laikyti pakeltą. O tąsyk filmavome dvi laidas, studijoje praleidau net keturias valandas. Organizmui tai buvo per sunkus išbandymas, todėl ir prasidėjo visokie nemalonūs dalykai.“
Studija — namuose
Nepaisydamas negalavimų A.Bumblauskas sutiko filmuotis dar dviejose laidose, tačiau šįsyk — savo namuose.
„Nesinorėjo trikdyti laidos ritmo, — nelinksmai prisipažino profesorius, kuriam tokio aktyvumo pasekmes tenka gydyti iki šiol. — Laidos filmavimas namuose nebuvo lengvesnis nei studijoje. Užtruko dar ilgiau ir buvo dvigubai sunkiau. Tada labai pavargau.“
A.Bumblausko sveikatos būklė ir pastaruoju metu nedžiugina.
„Temperatūra nuolat šokinėja, nežinia nuo ko atsirado kažkokių odos paraudimų, vartoju antibiotikus. Nieko linksmo papasakoti negaliu — elementari ligos proza“, — liūdnai kalbėjo istorikas.
Nėra sveikatos — nėra ūpo
Profesoriui ir visuomenininkui apmaudžiausia, kad gydydamasis namuose ir turėdamas daug laisvo laiko negali jo išnaudoti.
„Turiu susikrovęs stirtą knygų, kurias reikia perskaityti, krūvas rašliavų, kurias reikia parašyti, bet negaliu ilgai sėdėti. Dėl to stoja visi darbai, — guodėsi jis. — Štai vasario 15-ąją — nacionalinių premijų teikimas. Reikėtų sakyti kalbą, bet greičiausiai ceremonijoje dalyvauti negalėsiu.
Tuomet reikėtų tą kalbą parašyti. Bet kai nėra sveikatos — nėra ir ūpo.“
A.Bumblauskas apgailestavo ne tik dėl valstybinių švenčių ir renginių, kuriuose negalės dalyvauti, bet ir dėl vasarį sostinėje vyksiančios kasmetės knygų mugės, kurioje ketino pristatyti tris kolegų knygas ir papildyti savo biblioteką.
Dviejose laidose su žaidėjais profesorius bendravo iš savo namų.
Televizijos laidų ir renginių vedėja Edita Mildažytė (46 m.) intelektualų viktorinos vedėja sutiko būti paskatinta smalsumo.
— Ar žiūrite „Lyderių“ viktoriną?
— Kai pataikau įsijungti televizorių, būtinai žiūriu. Ši laida man patinka. Ir dar labai patinka, kai pataikau atsakyti į kokį nors klausimą. Nors yra tokių klausimų, kuriuos išgirdusi krintu papais į viršų ir iškart pasiduodu. Ir man vedant laidą pasitaikė vienas toks klausimas, už kurį galėčiau nužudyti vedėją, jei man tokį pateiktų.
— Kaip jautėtės būdama intelektualaus žaidimo vedėja?
— Puikiai! Bepigu taip jaustis, kai visus atsakymus turi surašytus lapelyje. Būtų visai kas kita, jei juos reikėtų žinoti pačiai.
Kita vertus, atsisėdusi į A.Bumblausko krėslą pasijutau kaip su tėčio švarku ir batais. Kitaip sakant, apsirengusi truputį ne pagal matmenis.
Jo autoritetas ir gebėjimas bendrauti su studentais, mokėjimas būti linksmam yra nepakeičiami. A.Bumblauskas turi slaptą takelį į jaunų žmonių širdis. O tai užkrauna atsakomybę.
Supratau, kad mano užduotis — aiškiai ir suprantamai pateikti klausimus ir patikrinti, ar atsakymai sutampa su tuo, kas parašyta mano popieriuose. (Juokiasi.)
Laidų vedėjas žurnalistas Andrius Tapinas (35 m.) tvirtina esąs prisiekęs protų mūšių ir kitokių intelektualių žaidimų mėgėjas. Tad pasiūlymą vesti vieną „Lyderių“ laidą jis priėmė net nemirktelėjęs.
— Ar esate ir šios laidos gerbėjas? — paklausė „TV antena“.
— Kartą užsikabinau ir per porą vakarų internete peržiūrėjau visas „Lyderių“ laidas. Atsakinėjau į klausimus — pasitikrinau, ar būčiau laimėjęs, ar pralaimėjęs. Prisipažinsiu, daugeliu atvejų būčiau nuo komandų gavęs į kaulus. Stebėjau žaidimo struktūrą, profesoriaus darbą.
— Ar šias laidas žiūrėjote dar nežinodamas, kad teks sėsti į vedėjo kėdę?
— Oi, ne. Aš jas žiūrėjau gal prieš tris mėnesius. Man labai įdomios visos intelektualų viktorinos: „Kas? Kur? Kada?“, „Laimingas atvejis“, „Brain Ring“, „Kas taps milijonieriumi?“ ir daugybė kitų panašių „Quiz Show“ projektų.
— Ar patiko vesti viktoriną?
— Man patiko. Bet ar viską padariau gerai, tegul sprendžia prodiuseriai. Tiesą sakant, „Tautos aikštę“ vesti sunkiau. Su studentais bendrą kalbą randu lengvai — ar tai būtų seminaruose universitete, ar laidose. Manau, ir su šios viktorinos dalyviais radau bendrą kalbą.
— Profesorių pavadavote be atlygio?
— Be abejo, apie atlygį net neklausiau. Manau, jei prie manęs prikibtų gripas ir gulėčiau su 39 laipsnių temperatūra, kas nors vietoj manęs atsistotų „Tautos aikštėje“. Gal atsirastų pagal žanrą artimų vedėjų. Tačiau aš, pavyzdžiui, Editos Mildažytės „Bėdų turguje“ pakeisti tikrai negalėčiau.
Kadangi intelektiniai žaidimai man rūpėjo nuo mokyklos laikų, nuo tada, kai dar nebuvo prasidėjusi vadinamoji protmūšių manija, norėjosi bent kartą pabūti ir tokios laidos vedėju. Tad dabar džiaugsmingai galiu užsidėti pliusą.
— Ar profesoriaus kėdė patogi?
— Profesoriaus kėdė kietoka. Savos kėdės — patogesnės. Dirbdamas bet kokį darbą negali visko iškart padaryti nepriekaištingai, bet aš jaučiausi gerai. O ir žaidėjai prieš mane labai neprotestavo ir nebandė aršiai ginčytis.
