Į sutartą susitikimą vienoje iš sostinės picerijų aktorius nevėluoja. Ir visiškai neatrodo nei „susireikšminęs“, nei „pasikėlęs“ — tokių epitetų sulaukia dažnas televizijos laidų vedėjas.
Aktorių pažinusi besišypsanti padavėja pasižada nesupykti, jei jis nieko neužsisakys. „Tikrai nieko nenoriu. O nuo kavos man jau bloga“, — tarsteli jis, nužvelgęs šurmuliuojančią pietautojų salę.
Pagąsdinu, kad pokalbis trumpas nebus — pasklidę daugybė gandų gandelių, pakibę klausimų be atsakymų, kalbų, apkalbų. Bandysime sudėlioti taškus.
„Prašau“, — atsainiai tarsteli aktorius.
— Pasklido gandas, kad Šapras traukiasi iš televizijos...
— Tai tik gandai. Pasakai, kad išeini pailsėti, ir pasklinda: „Šapranauskas ieško naujo darbo.“ Mano žodžius interpretuoja kas kaip nori. Neva jis ieško darbo, iš kitų televizijų jam jau skambina ir klausia, ar jis nori vesti laidą.
Nieko aš nenoriu. Esu vienmylys. TV3 jau dirbu 20 metų ir net nežadu jos keisti. Esu jai ištikimas.
— Kokiame kitame TV3 projekte išvysime jus pailsėjusį?
— Kažin ar jau galiu jums apie tai sakyti.
— Manau, kad galite. Jau net garsiai spėliojama, kas projekte „Chorų karai“ bus jūsų partnerė pasitraukus Jurgitai Jurkutei.
— Na, ir kas gi bus mano partnerė?
— Spėju, kad Inga.
— Kokia Inga? Ingų Lietuvoje daug...
— Jūsų kolegė aktorė Inga Jankauskaitė.
— Taip, tai ji. Man pavyko ją įkalbėti. Esame dirbę kartu teatre, ji puiki partnerė.
— Ar ilgėsitės Jurgitos?
— Aš jau dabar jos ilgiuosi. Žmogaus teisė rinktis. Suprantu, kad Jurgitai dabar svarbiau teatras, šeima, namai. Paprasčiausiai žmogus visko nebespėja. Ji per jauna, kad mokėtų susiplanuoti savo gyvenimą be streso. O aš jau tai galiu. (Juokiasi.)
— Ar televizijos projektų partnerė jums svarbi?
— Taip, žinoma, kad renkiesi, su kuo vesti laidą.
— Ar ilgai įkalbinėjote Ingą vesti su jumis „Chorų karus“?
— Ji pagalvojo ir sutiko. (Ištaria oficialiu balsu.)
— Inga grįžta į televiziją, o Jurgita, tapusi profesionalia aktore, pasitraukia į teatrą. Ar esate ją matęs teatro scenoje?
— Mačiau vaidinančią diplominiame spektaklyje, tačiau nenorėčiau vertinti. Be to, argi galėčiau ką nors bloga apie ją pasakyti? Net norėdamas nepasakyčiau. O į jos spektaklius būtinai nueisiu.
— Projekte „X Faktorius“, kuriame esate teisėjas ir mokytojas, iškritus jūsų auklėtiniui Martynui Kavaliauskui likote be mokinių. Ar neapmaudu?
— Žinoma, apmaudu. Ypač apmaudu dėl Martyno. Negaliu kaltinti Rūtos Ščiogolevaitės, kuri, mano galva, dalyvius vertina per daug profesionaliai ir lemiamą akimirką pasirinko Ugnę. Vadinu ją Žiežula. Ji tokia ir yra. Manau, kad ji pamiršo šou taisykles ir gali palikti „X Faktoriaus“ finalą be vyrų. O Martynas tikrai buvo vertas finalo. Manau, kad tokiu atveju reikėjo palikti balsuoti žiūrovams. O jie, kiek žinau, balsavo už Martyną.
— Apmaudu ne tik jums — dėl žavingojo Martyno lieja ašaras tūkstančiai Lietuvos merginų.
— Rūta rizikavo. Bet ji mėgsta rizikuoti. Ji labai kategoriška ir nepalenkiama.
— Manote, kad Martynas buvo vertas finalo?
— Kas yra „X Faktorius“? Ko reikia tautai? Tokio nugalėtojo ir reikia, o ne to, ką išrinks teisėjai, kurių vieną dieną nuotaika tokia, kitą — kitokia.
Manau, kad finale balsuoti turi žiūrovai, o ne teisėjai. Mes visai neturėtume balsuoti. Parengėme dalyvius, išleidome į sceną, ir viskas. Natūralu, kad mes, teisėjai, esame labai šališki.
Taip, galbūt tą lemiamą vakarą Martynas dainavo prasčiau, bet tai buvo ne jo daina. Tąsyk ją jam parinko žiūrovai.
Jeigu aš nevalgau cepelinų, vieną kartą galiu jų paragauti svečiuose, kai manęs prašo, bet aš daugiau jų nevalgysiu. Taip ir su Martyno daina bei balsavimu. Bet Martynas neprapuls. Gal jam tai netgi išeis į naudą. Jau dabar feisbuke jis turi 25 tūkstančius gerbėjų, o Ugnė — tik 24. Ne tūkstančius.
— Tūkstančiai gerbėjų balsuoja už Martyną, bet tūkstančiai ir už Radžį. Žiūrovų skonio nesupaisysi.
— Yra tortas, yra torto tarpsluoksnis. Ar jūs balsuotumėte už Radžį? Ne. Aš irgi nebalsuočiau. Net nežiūriu tokių laidų. Man tai yra baisu. Tai ne tautos bukinimas, bet ėjimas iš paskos ant televizijos pasaitėlio.
Pamanykit, Radžis veda! Ką veda? Protingas žmogus į tokį projektą neis. Turiu garbės pasakyti, kad Radžis irgi nėra labai protingas.
Teisingai dainavo Selas: “...Bižuterinis čigonas, bobučių ponas vaikšo po kiemą kaip gaidys raudonas...“
— Dabar, kai „X Faktoriuje“ likote be auklėtinių, ar galėtumėte išvardyti tris dalyvius, vertus finalo?
— Grupė RSP, Martynas ir Giedrė. Išvardijau ne eilės tvarka.
— Portale lrytas.lt buvo renkamas geriausias „X Faktoriaus“ teisėjas. Jūs surinkote daugiausia balsų. Ar šis įvertinimas jums svarbus?
— Labai malonu, paglosto savimeilę, nors nemanau, kad aš ten darau ką nors išskirtinio. Reikia suprasti žaidimo taisykles, tai yra šou. Pasirodymų negalima analizuoti taip, kaip tai daro Rūta Ščiogolevaitė. Žiūrovams neįdomu, kas ten yra klaviatūrinis, kokią natą kas paimtų ar kokia tonacija kam buvo per žema. Žiūrovai vertina gerai arba blogai. Viskas.
— Jūs vertinate labai šmaikščiai ir išradingai. Žiūrėdamas į Martyną pajuokavote: „Martynai, dėl tavęs aš net pakeisčiau lytį...“
— Tai pokštas, bet juk malonu žiūrėti, kai scenoje gražus jaunuolis, kuris dar ir gerai dainuoja! Palyginkite jį su Radžiu — nors ką ten lyginti? Ten net negydomas klinikinis atvejis.
Susikrovęs ant savęs tiek auksų, kurie dar net neaišku, ar auksai, blizgesio, gyvačių imitacijų, raudoną švarką, kryžių ir dainuojantis apie čigono laimę arba ką daryt. Ir tai juk viskas.
— Konkurse „Šok su manimi“ jūs žodinėse dvikovose nuolat kaunatės su Jurijumi Smoriginu.
— Mes juk draugiškai... (Švelniai nutęsia.)
— Norite pasakyti, kad užkulisiuose esate draugai?
— Nepasakyčiau, kad esame draugai. Esame kolegos ir bičiuliai. Neskambinčiau jam trečią valandą nakties ir nesakyčiau: „Juročka, man labai blogai, aš pas tave atvažiuoju.“ Ir jis man turbūt niekada neskambintų.
— Jis niekada rimtai nėra jūsų išvedęs iš kantrybės?
— Ne. Mane sunku išvesti iš kantrybės. Moku susitvardyti. Aš ne pitbulis, kad pulčiau ir griebčiau už gerklės. Juk supranti, kad tai tiesioginis eteris. Padarai pauzę ir, jei randi ką atsakyti, atsakai, jei nerandi, skaičiuoji — 1:0 jo naudai. Tai tik šou ir viskas greit pasimiršta. Dabar net neprisiminčiau, kada jis mane buvo išmušęs iš pusiausvyros. Viskas vyksta tik čia ir dabar.
— Šią savaitę įvyko naujo lietuviško filmo „Valentinas Vienas“ premjera, kuriame jūs sukūrėte vaidmenį.
— Negaliu nieko apie šį filmą papasakoti, nes jo dar nemačiau.
— Tačiau savo sukurtą personažą galite apibūdinti. Sako, jūs ten toks vienišas ir lyriškas.
— Vaidinau iš asmeninės patirties. O kiek aš ten lyriškas, net nežinau. Stengiausi vykdyti režisieriaus Donato Ulvydo užduotis.
Mano Valentinas — vienišius. Per Valentino dieną jis sugalvoja, kad jei jo vardas Valentinas, tai jam visos moterys ir „pasirašys“. Trenkė, matyt, šlapimas galvon ar kažkokie endorfinai. Jis pasiima savo telefonų knygą ir perskambina visoms pažįstamoms. O jos visos jį atstumia. Kaip čia dabar taip?
Su tomis, kurių nori, negali. O su kuriomis gali, nenori. Jis kaip šūdas eketėj. Medžioklės plotas mažas, o panert giliau negali.
— Turite bendrų bruožų su savo herojumi?
— Man tuoj 55 metai. (Sukaks balandžio 19 d. — Red.) Taigi šio to gyvenime jau esu matęs, kad galėčiau pasinaudoti.
— Valentino diena — paauglių šventė, bet ar tą dieną jums vienišam būtų liūdna?
— Matyt, kad ne. Per savo gyvenimą esu pripratęs būti ir vienas. Ilgainiui tai „užknisa“, bet nėra taip blogai, kaip atrodo. Bent jau niekas nesipainioja po kojomis. (Juokiasi.)
Mano herojus Valentinas — kaip tas katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas.
— Tokį nesunku ir vaidinti.
— Esu aktorius, tai mano profesija. O kai profesija sutampa su asmenine patirtimi, tai yra puikiausias dalykas pasaulyje. O kai už tai dar ir pinigus moka... Be to, filmuojantis man buvo leista improvizuoti.
— Sako, kad tiek priimprovizavote, jog filmas turi dvi pabaigas.
— Tikrai? Šito net nežinojau.
— Hmmm... Norėjau paklausti, kuri pabaiga jums labiau patinka.
— Tai man naujiena. Pirmiausia reikia pamatyti tą filmą. Ką vaidinau, net neatsimenu. O ką sumontavo, nežinau. Montažas yra visagalis. Gal ten, kur maniau, kad bus pabaiga, gali būti filmo pradžia.
— Grįžkime prie televizijos, kurioje dirbate jau 20 metų. Kuris projektas jums pats brangiausias?
— Kadangi tada buvau žymiai jaunesnis nei dabar, nostalgiją sukelia „Šapro šou“, kuriame kurdavau net kelis personažus. Tais laikais mano kolegė Asta Baukutė dar buvo protinga, su ja buvo galima kartu dirbti. Dabar ji — buvusi Seimo narė ir šnekasi tik su dievais.
— Kokį TV projektą dabar norėtumėte vesti labiausiai?
— Net nežinau, ar išvis norėčiau. Jeigu turėčiau pinigų maistui ir viskam kitam, turbūt mesčiau viską.
— Ir televiziją?
— Ne. Kol pats jauti, kad dar esi reikalingas, televizijoje reikia būti. Gyvename tokioje šalyje, kurioje žmonės žiūri tik televizorių. Į teatrus jie nevaikšto. Ateina tik į koncertus. Bet jeigu nebūsi televizijoje, jie tavęs nematys ir staigiai pamirš. Nepraeis nė metai. Prisimins tik tie, kurie yra šiek tiek vyresni. Argi per metus dvejus ūgtelėjęs jaunimas prisimena kad ir tą pačią Ingą?
— Ar jaučiate, kad televizijoje dar šį tą galėtumėte nuveikti?
— Jaučiu. Kiekvienas žmogus turbūt ką nors jaučia. Žmogaus galimybės yra neribotos. Tie, kurie sako, kad negali šokti, dainuoti ar numesti svorio, šneka nesąmones. Reikia tik labai norėti ir prisiversti.
Aš iš prigimties esu tinginys ir pats ką nors sugalvoti tingiu. Bet štai sugalvojau savo „Juodojo humoro turą“ per Lietuvą.
Dabar su Kostu Smoriginu dar statome Sigito Parulskio pjesę, kurią jis parašė specialiai man. Bet tai dar tolimos ateities planai. O kol kas yra ką veikti. Kiekvieną mėnesį turiu 15—20 koncertų ir, kol dar pilnos salės, reikia tuo naudotis. Juk man jau ne 20 metų.
— Kokiame projekte niekada nesutiktumėte dalyvauti?
— „Radžis ieško žmonos“ — tikrai ne.
Turėčiau pamatyti laidos formatą. O pas mus laidų formatus padaro tokius... jokius. Vienoje Rusijos TV yra laida „Vakaras su Urgantu“. Pas jį ateina padainuoti Patricia Kaas arba svečiuojasi aktorė Milla Jovovič. Tai kitas lygis, kiti pinigai ir kitas atvejis.
O kas ateis pas mus? Vitalija Katunskytė? Ar tos pačios septynios žvaigždės, kurios visose televizijose mala tą patį šūdą? Šito nereikia nei man, nei jiems. Yra tokių laidų, kuriose sėdi veikėjai, kuriuos reikėtų išvis uždrausti rodyti.
— Tuomet kas jums yra televizijos žvaigždė?
— Žvaigždės yra danguje. Jei nori būti žvaigždė, lipk ant eglutės viršūnės. Žvaigždės susiformuoja pačios, o televizijoje jos yra padaromos. Kai atsirado visokios „Žvaigždžių kalvės“, „Kelias į žvaigždes“, „Dangus“ ir panašūs šou, jų buvo nukaltas nenusakomas skaičius.
Neseniai pamačiau, kaip dabar dainuoja Vaidas Baumila. Bet ne „Dangus“ jį tokį padarė. Jis išvyko į užsienį ir išmoko dainuoti. Įdėjo daug pastangų ir sunkaus darbo. Dabar jis nė iš tolo neprimena besivaipančio berniuko, nežinančio, kur dėti rankas. O kas dabar prisimena to projekto laimėtoją? Rasa, rodos? O kur ji dabar?
— Manote, kad mūsų TV žvaigždės — sintetinis prodiuserių produktas?
— Ir genetiškai modifikuotas.
— Kurį sakinį pabaigtumėte: „Grįžęs namo niekada nejungiu televizoriaus, nes...“ ar „Grįžęs namo visada įsijungiu...“
— Žinoma, kad grįžęs namo visada įsijungiu televizorių, nes man įdomu žiūrėti į savo „Kvarcą“, taip vadinu savo televizorių. Nes kai įjungiu, jis šviečia ir dar rodo. Judantys paveikslėliai visada traukia žmones nuo pat brolių Lummiere’ų laikų.
— Ar tikro gyvo daikto namie neturite?
— Turėjau gyvą daiktą. (Balsas sušvelnėja.) Buvo pas mane toks katinas Krucifiksas, kornišreksų veislės. Bet, pasirodo, jo negalima auginti vieno. Jis yra šuns charakterio, prisiriša prie šeimininko, reikalauja dėmesio, o manęs nuolat nebūdavo namie.
— Jis nustipo iš ilgesio?
— Ne. Bet kai grįždavau namo, manydavau, kad įvyko krata. Viskas apversta aukštyn kojomis, gėlės išvartytos, nuo sienų, stalų ir lentynų numėtyti daiktai. Sėdėdavo Krucifiksas išdidžiai vidury kambario su priekaištu akyse: „Na, ką, parsivilkai? Nėra ko čia manęs vieno palikti.“
Niekas man nepasakė, kad šios veislės katinus reikia laikyti po du, nes vienas jis eina iš proto. Buvo labai mielas padaras, bet atidaviau draugui. Šis laikė jį biure, kur Krucifiksas įsitaisydavo miegoti ant kompiuterio klaviatūros. Gaila man jo iki šiol, buvo beprotiškai gražus — alyvinės (pabrėžiu — ne violetinės) spalvos ir garbanotas.
— Dabar nebeturite jokio augintinio?
— Ieva yra namuose.
— Ieva — juk ne gyvūnas, mylima moteris.
— Ne, gyvūnų neturiu. Supratau, kad pats esu kaip katinas. Ieva sako, kad mano net judesiai kaip katino.
— Ir mėgstate vaikščioti vienas, tiksliau — keliauti po Lietuvą su savo „Juodojo humoro turu“?
— „Juodas“ — per garsiai pasakyta. Tai yra tai, ko žmonės nori, tik nedrįsta garsiai pasakyti.
— Tai ko gi žmonės nori? Koks humoras jiems priimtiniausias?
— Mariaus Ivaškevičiaus spektaklyje „Išvarymas“ Repšio herojus keikiasi nesustodamas, per koncertą aš net trečdaliu tiek nesikeikiu. Bet išmesk jį — ir nebus pjesės, bus neįdomu. Prie žiūrovų reikia derintis.
— Kaip jūs tai darote?
— Pasakau porą frazių ir tie, kurie nežiūri „Radžis ieško žmonos“, atsiliepia.
— Išduosit tas frazes?
— Negi aš jums dabar žuvingas vietas parodysiu? Greitai išsiaiškinu, kas ko nevalgo, ir per kelias minutes pasitikslinu publikos IQ. Nesakau, kad pats esu labai protingas, bet reikia spręsti daugiau kryžiažodžių, ten yra daug atsakymų.
— Kokį anekdotą visada pasakojate bet kuriai publikai?
— Kas bus sukryžminus Sibiro laiką su „olialia putyte“? Išeina arba kvailas šuo, arba šalčiui atspari k...ė.
— Jums nepatinka blondinės?
— Jei kalbame apie visokias „olialia pupytes“, tai dar vienas fenomenas, kurio niekaip nesuvokiu. Nežinau netgi jų vardų, man jos visos vienodos, kaip kinai. Tai tarsi tokia perlinių vištų veislė — pentardos.
Arba — paprasčiausias sekso objektas, staklės, ant kurių reikia dirbti. Tokių pupyčių šou yra visose šalyse, ne tik pas mus, tad, matyt, ir tokių reikia. Kažkas į jas žiūri.
— O į ką jūs žiūrite?
— Aš daugiau rodau save.
