Naujame spektaklyje pagal Ferenco Molnaro (1878–1952) pjesę veiksmas vyksta XX amžiaus 7-ajį dešimtmetį, pasakojama apie pilkšvą paprastų žmonių gyvenimą. Jų drabužiai turi atrodyti padėvėti, ansambliai nesuderinti, be jokių pagražinimų.
Šešis kartus „Mados infekcijoje” savo kolekcijas pristačiusi dizainerė iš pradžių sulaukdavo režisieriaus komentarų, kad kuris nors spektaklio herojus atrodo per gražiai.
„Šukuoju teatro rūbų sandėlius, dėvėtų drabužių parduotuves – dabar darbas jau vyksta sklandžiai”, – džiaugėsi kūrėja.
Ar pasiūlymas dizaineriui kurti kostiumus teatrui reiškia pripažinimą?
„Man – taip, džiaugiuosi dirbdama teatre net jei man tai bus pirmas ir paskutinis spektaklis”, – kalbėjo Dovilė.
Ji nesigaili, kad prieš pusmetį grįžo iš Londono. Ten lietuvė vyko kaip tik tuo metu, kai jai puikiai sekėsi, kūrė pasisekimo sulaukiančias kolekcijas, bet norėjo išeiti iš komforto zonos. Gyvenimo vietos pakeitimo Dovilė nelaiko pabėgimu – tiesiog nusprendė grįžti namo.
Pasiūlymas kurti teatrui – tarsi ženklas, kad priėmė teisingą sprendimą.
Teatrai vilioja dizainerius
Vis daugiau dizainerių kuria kostiumus spektakliams. Vienas pirmųjų mūsų šalies teatruose pradėjo dirbti Juozas Statkevičius. Aktoriams drabužius jis kuria jau kelis dešimtmečius. Už tai vilnietis yra pelnęs Šv.Kristoforo statulėlę, Auksinį scenos kryžių ir ordiną „Už nuopelnus Lietuvai”.
Jis „aprengė” visas Dalios Ibelhauptaitės režisuotas operas. Per pastaruosius vienus metus įvyko Gedimino Šeduikio statytos operetės „Čigonų baronas”, Anželikos Cholinos spektaklio „Karmen” premjera.
Dizainerė Agnė Kuzmickaitė kūrė kostiumus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Gedimino Šeduikio režisuotai operai „Šikšnosparnis”, Jolanta Rimkutė – Jono Jurašo spektakliui „Balta drobulė”, Sandra Straukaitė – Samaroje Algirdo Latėno statytam spektakliui „Ledi Makbet”, Baku Jono Vaitkaus pristatytoms „Septynioms gražuolėms”.
