ir tada, jei jie nepatiktų artimam draugui.
Saulės tėvas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius (53 m.) nesikiša į suaugusios ir atskirai gyvenančios dukters gyvenimą. Bet jam patinka, kad ji moka gyvūnais ne tik džiaugtis, bet ir rūpintis.
„Kai kada Saulė, norėdama išvykti, palieka savo šunis mūsų namuose. Žmona Donata mielai juos pagloboja, nes pati mėgsta gyvūnus. Ir pas mus gyvena trys veisliniai šunys ir dvi katės”, – sakė maestro.
Saulės gyvenimas kupinas ne tik muzikos garsų – parketu smagiai caksi šunys, išlindusi pavasario saulė vėl masina dairytis naujo motociklo. Taip jai smagiau gyventi.
Impreza atsirado tada, kai Saulė panoro turėti didelį šunį. Nors yra jauna, savo ateitį ji jau planuoja ir save mato gyvenančią tik name. Ir dėl šunų, ir pati mėgsta būti arčiau gamtos.
Ryzenšnauceriai – puikūs sargai, todėl toks šuo ir gyvens jaunos muzikantės name.
Vienas Saulės augintinių – kokerspanielis Achilas – gyvena mamos Tatjanos Rinkevičienės namuose. Tad kai Saulė dar atvežė Ultrą, Afroditę ir Imprezą, namuose kilo smagus siautulys, lyg būtų susitikę seniai matęsi maži vaikai.
Šeimininkei sunkiai sekasi visus šunis suvaldyti, bet ji dėl to neišgyvena. Kaip ir dėl plaukų, vis „papuošiančių” jos rūbus. Jei kuris nors šuo išsprūsta į lauką, ji įšoka į aukštakulnius, pagauna gyvūną ir glėbyje parsineša namo.
Turėti šunį Saulė troško nuo pat mažens. Bet vienas jų pabėgo, kitas papuolė po automobilio ratais – tai buvo nemažas širdies skausmas.
Mokydamasi Maskvos P.Čaikovskio konservatorijoje lietuvė panoro gyvenimo ir kelionių draugo. Kaip pati sako – prieš pusmetį užsisakė retą kokerspanielį – baltą su rudomis dėmėmis.
Kodėl iš anksto?
„Pradėjusi domėtis kinologija supratau, kad reikia daryti būtent taip – bendrauti su patikimais veisėjais, viską žinoti apie šuns protėvius. Gero šuns reikia laukti”, – aiškino Saulė.
Laikydamasi nerašytų kinologų taisyklių ji pasirūpino, kad ir augintinė Ultra susilauktų savęs vertų palikuonių, tad pas draugą kalę gabeno net į Krokuvą.
Nors ir retos veislės, visi šuniukai nebuvo išgraibstyti. Lietuvoje dar neįprasta už šunį mokėti didelę pinigų sumą.
Jai pačiai tokia veikla – tik pomėgis, iš jos ji neuždirba. Bet tai puikus būdas susipažinti su žmonėmis. Mat pirkėjai su pardavėja ryšių nenutraukia, jei žmonėms prireikia kur nors išvykti, šunis palieka vieni pas kitus.
S.Rinkevičiūtės teigimu, šunys sustiprina atsakomybės jausmą. Ir ji jau nebegali kada panorėjusi ūžti mieste ar likti nakvoti pas draugus – vėlų vakarą ir ankstyvą rytą augintinius reikia išvesti pasivaikščioti.
O kaip bus, jei jos mylimasis nemėgs šunų?
„Tikiuosi, kad apie tai sužinosiu dar prieš įsimylėdama žmogų. Šunys – mano gyvenimo dalis, tad antroji pusė turėtų mane priimti tokią, kokia esu. Aš galiu nemėgti kobrų, bet jei mano mylimas žmogus, vaizdžiai tariant, būtų trenktas, derinčiausi prie jo pomėgio auginti roplius”, – juokėsi Saulė.
