Daugelyje TV projektų dalyvavęs Povilas prisimena, kad atėjus nepriklausomybei, maištaujantys muzikantai, koks buvo ir jis, buvo labai reikalingi. „Mūsų nebuvo galima nupirkti už jokius pinigus. Turėjau gerų pasiūlymų iš Rusijos prodiuserių, bet jei būčiau juos priėmęs, man būtų gėda prieš save. Tai buvo tarsi pareiga atgimstančiai nepriklausomai Lietuvai“, – sako dainininkas.
Po to, apie 1993-1995 m., Lietuvos muzikiniame gyvenime prasidėjo permainos – beveik visa pramoginė lietuviška muzika grįžo prie savo rusiško pigaus popso užkrėstų ištakų. P. Meškėla turi galvoje ne tik „Pop centro“ imperiją: „Drąsiai galiu pasakyti, kad ir šiandien tokio mėšlo yra štabeliuojama daug. Bet tai susiję ne su visais, buvo ir grupių, kurios kūrė ir nesivaikė pigaus populiarumo.
„Buvo „kaunietiška“ publika. Tai – visokios „čestuškinės“ grupės. Man tokia muzika yra visiškai neįdomi, buka ir kvaila, bet tos grupės pakankamai greitai išnyko, kaip ledas ant karšto asfalto. Buvo „vilnietiška“ publika, kuri – įdomesnė ir pozityvesnė. Šie žmonės žiūrėjo labiau į muzikos kokybę ir prasmę. Ir kas mane džiugina – kad laikas parodė, kas turi išliekamąją vertę“, – pasakoja rokeris.
„Žinoma, yra alternatyvi muzika, kurioje sukasi labai daug jaunų talentingų žmonių, bet atvirai – aš juos širdyje labai draugiškai užjaučiu. Lietuva maža, mūsų yra nedaug. Mes privalome išlikti savimi. Bet yra veikėjų, kurie savo muzika jauniems žmonėms plauna smegenis.“
Povilas daug bendrauja su vaikais. Jis juos moko dainuoti. „Man tai tikra atgaiva. Turiu daug gerų mokinių. Yra labai daug jaunų žmonių, kurie domisi tuo, ką daro. Ir galimybės kitos. Informacijos tobulėjimui - beribis laukas. Tik norėk. Manau, kad po tam tikro laiko, jei tavo viduje yra motoriukas, tu vis tiek padarysi kažką gero ir naudingo. Ir aš tuo tikiu. Svarbiausia, ką aš turiu savyje – tikėjimą.“
P. Meškėla niekada nesilaikė dietos. Jis sako, kad jo gyvenimo būdas – nieko nevalgyti, jei nieko naudingo nenuveikė. „Žinoma, gydytojai pasakytų, kad taip nesveika elgtis, o aš tiesiog taip gyvenu. Organizmas priprato“, – sako Povilas.
„Man patinka grįžus namo pasidaryti vakarienę, kuri dažniausiai perauga į puotą. O po to būna sunku. Bet ateina kita diena, kaip normalus žmogus savęs truputį nekenti, tačiau po to nueini į dušą ir tas dalykas pasimiršta. Dietologai galėtų pasakyti, kad aš neteisingai maitinuosi. Bet iš kitos pusės, ryte pavalgius mane pradeda labai migdyti. Negalėčiau dirbti!“
Pietų muzikantas taip pat dažniausiai nevalgo. Turbūt labiausiai dėl to, kad didžiąją dalį dienos jis praleidžia savo studijoje. „Aplinkui mano studiją yra tam tikros vietos, į kurias nerekomenduočiau niekam eiti valgyti. Žmonėms, kurie dirba valstybinį darbą ar sėdi biuruose, pietų metas yra labiau išėjimas iš darbo vietos, į kurią jie eina truputį su kančia (tikiuosi, ne visi). Aš einu ne į darbą, aš einu gerai praleisti laiko. Darbas yra tai, kai tu eini padaryti to, kas tau privaloma. Jei tu neateisi į darbą, tave atleis. Jei tave atleis, tu negausi pinigų. Jei tu negausi pinigų, neturėsi iš ko gyventi. Užburtas ratas.“
Tiesa, Povilas kelis kartus bandė numesti svorio. Pavyzdžiui, kartą visą dieną jis nevalgė, gėrė tik vandenį su citrina. Tokį bandymą sulieknėti jis iškentė vos dieną. Tačiau dažniau ne jis save, bet gyvenimas verčia nevalgyti. Rokeris prisimena: „Buvo laikotarpis, kai mano šeima gyveno už 5 litus per dieną. Tuomet valgydavome tai, ką mums mano teta atsiųsdavo – lašinius, grikius, bulves, raugintus agurkus. Reikėjo nevalgyti ne dėl to, kad tu nenori valgyti, kad jautiesi storas, o dėl to, kad nebuvo ką valgyti.“
Tačiau Povilas į tokius dalykus žiūri visiškai paprastai – vieni turėjo vienokių galimybių, o jis tuo metu turėjo visai kitokių. „Aš žinau, ką reiškia atiduoti savo kąsnį artimam žmogui. Nors nuo bado tikrai niekas nemirė. Bet laikotarpis buvo sudėtingas, ypač dėl to, kad šeimoje augo du mažamečiai vaikai. Tikrai buvo nelengva, kai ant rankų - du sūnūs, radiatoriai šalti, karšto vandens taip pat nėra ir nėra ko valgyti.“
Dabar atlikėjas valgo viską ir maistui yra labai išrankus (ypač maisto kokybei). Net tortą su silke kartais sukerta. „Man tai skanu. Nereikėtų aklai vadovautis gyvenime dietomis ir kitokiais bandymais kažką valgyti, o kažko ne. Jei kiekvieną dieną man geriant stiklinę vandens sakytų, jog tai yra nuodai, tai po mėnesio ar kelių tas vanduo mane pribaigtų. Viskas susiję su žmogaus mąstymu“, – paaiškino Povilas.
„Kartais renkuosi vištieną. Žinau, kuri vištos vieta yra pati nesveikiausia, bet pati sultingiausia. Krūtinėlė man nepatinka. Nes skaniai ją paruošti pavyksta itin retai. Jei neturi polėkio gaminti maistą ir darai vien tam, kad užsikimštum skrandį, tai nieko nedaryk. Verčiau jau įsidėk šaukštą miltų į burną ir pakramsnok.
Ir anyžiai jam nepatinka: „Maroko virtuvėje anyžiai labai dažnai naudojami. Man asmeniškai anyžiai nepatinka, bet turėdamas galimybę tikrai paragaučiau.“
Dainininkas taip pat beveik nevartoja cukraus. Vietoj jo renkasi medų. Nevalgo jis ir makaronų, keptos duonos, pagamintos masinėje gamyboje. Apie tokią duoną jis turi net istoriją: „Kartą viename festivalyje pardavėja man pasiūlė nusipirkti du bokalus alaus su kepta duona. Tada trečią bokalą būčiau gavęs nemokamai. Aš jai pasisiūliau nupirkti dvidešimt bokalų alaus su sąlyga, jei ji suvalgys visą tą keptą duoną. Ji pasižiūrėjo į mane kaip Stalinas būtų pažiūrėjęs į Hitlerį. Juk ta duona, kuri jau beveik visa suanglėjusi, skrandžiui yra kaip koks peilis. Sugėdinau ją, kad nuodija jaunus žmones. Aišku, ji nesuprato.“
„Daržovių valgau daug. Man jos tinka. Ypač patinka pomidorų salotos. Kai esu nusiminęs, renkuosi svogūną. Paimu milžinišką svogūną, nulupu, perpjaunu į keturias dalis, druskos, sviesto ant duonos ir svogūną valgau kaip obuolį. Išpila prakaitas, per akis bėga ašaros ir visas pyktis, vidinė nesantaika išeina. Išeina išdidžiai, įlipa į traukinį, prieš tai nusiperka bilietą ir išvažiuoja. Tada supranti, kad viskas yra gerai. Lieka tiktai kvapas“, – šypsosi prodiuseris.
Jei Povilas pietauja kokioje kavinukėje, tai jis mėgsta pavalgyti tikrai daug. Pietaudamas jis pasiima šaltų užkandžių. „Taip pat užsisakau sriubos, iš dviejų antrųjų patiekalų kiekvieno pasiimu po pusę, dar deserto. Bet ne tortą, nes saldumynų nemėgstu. Man didžiausias desertas – blyneliai su varške“, – pasakoja muzikantas. Tai sotūs pietūs, bet tokie pietūs jam būna retai. „Jei tokį kiekį maisto valgyčiau kasdien, o kažkas tiek ir valgo, tai pasitikti svečių aš ne ateičiau, bet atsiridenčiau, o po to svečias turėtų mane vėl nuridenti.“ O kai koncertuoja, tai jis tą dieną išvis nevalgo.
„Kavinėse visada atkreipiu dėmesį, kas stovi virtuvėje. Jei tai apkūnios, garbaus amžiaus tetos, tai būk ramus – čia bus skanu. Žinoma, reikia apžiūrėti, kaip jos atrodo, nes anksčiau buvo taip – į lėkštę įdėti minimumą, o išnešti namo – maksimumą. Dabar jau dėl savo darbo vietos daugelis virėjų nustojo vogti maisto produktus.“
Labiausiai Povilas mėgsta riebias kitų šalių virtuves – vokiečių, lenkų, kazachų, kinų. „Kazachų virtuvė išsiskiria savo sūrumu. Lenkų panaši į vokiečių. Tačiau vis tiek skiriasi jų maistas. Aš juk galiu namuose paruošti dešrelių su raugintais kopūstais pagal vokiečių receptą, tačiau nuvykus į bet kokį restoraną Vokietijoje tos dešrelės bus visai kitokios“, – sako jis.
Neaplenkia muzikantas ir lietuviškos virtuvės kavinių, bet cepelinus ten jis valgo itin retai. Jis sako, kad skanių cepelinų pagal jo skonį labai sunku rasti. Kelis kartus jis pats namuose bandė jų pasigaminti. Tačiau nepavyko. Povilas pasakoja: „Namie esu du kartus viręs cepelinus ir nepavyko. Suskilo. Be to, cepelinus pagaminti yra velniškai ilgas darbas. Man reikėtų ruoštis visą dieną. Tačiau pažįstu žmonių, kurie cepelinus padaro per valandą!“
Jungtiniuose Arabų Emyratuose P. Meškėla koncertavo keturis mėnesius. Ten jis ragavo egzotinių šalių maistą. Atsiliepimai nekokie: „Aš Emyratuose atsivalgiau indiškos ir arabiškos virtuvės. Man ne itin jos patiko. Bet meksikietiški patiekalai labai sužavėjo. Ypač meksikietiški vištos sparneliai.“
O picą jis renkasi tik kartais, po audringo vakarėlio. Ypač jam patinka havajiečių pica su ananasais. „Emyratuose picų kepėjas į mane žiūrėjo itin keistai. Nes aš jo prašydavau tik picos blyno. Jis man iškepdavo blyną, supjaustydavo, o aš užsitepdavau marmelado ir valgydavau su pienu. Dar po baliaus skanu valgyti mėsainius, bulvytes su kola.“
Pats Povilas labai mėgsta gaminti maistą. Nors ir ne dažnai jis turi tam laiko. „Kuomet aš padarau skaniai valgyti, tuomet aš giriuosi. Paprastai aš mėgstu pasidžiaugti kažkuo, bet jei aš pagaminu vakarienę ir matau, kad ji patinka visiems, tuomet jau pasipučiu kaip povas ir giriuos. Ką darai, tą daryk gerai. Man čia pavyksta.“
„Viskas priklauso nuo prieskonių, kažkurioje virtuvėje – daugiau sojos, kitoj – kario. Bet restorane negalėčiau dirbti. Daugiausia ištverčiau 3 valandas. Iš pradžių aš pagaminčiau patiekalą, po to nueičiau paklausti, ar patinka, o antrą kartą to nedaryčiau. Nes, jei reikėtų daryti nuolat tą patį per tą patį, man tai nepatiktų, prasidėtų konvejerio principo darbas.“
P. Meškėla be galo žavisi Jamie Oliveriu. Jo laidą „Jamie Oliverio patiekalai per pusvalandį“ jis stengiasi žiūrėti visada, kada rodo. „Unikalu, nes jis nenaudoja jokių knygų. Matyti, kad viską kuria galvodamas tuojau pat. Čia šiek tiek to, čia kažkiek ano – ir jam pavyksta! Jis maistą daro su draivu. Jis turi tą polėkio motoriuką“, – Povilas negaili žodžių profesionalui.
Tačiau muzikantas turi griežtą nuomonę apie per daug valgančius žmones. „Kartą degalinėje mačiau labai storą vaikiną. Jis buvo toks storas, kad net šlubavo. O šlubavo dėl to, kad jo sąnariai turbūt jau susidėvėję, jam skauda. Jis dar pasiėmęs tris butelius kolos žygiavo link mašinos. Tris dėl to, kad jei pirksi du, tai trečią gausi nemokamai. Atsisėdo prie vairo, net netilpdamas. Jam buvo sunku pasukti vairą, nes trukdė pilvas, žodžiu, liūdna“, – nutikimą pasakoja Povilas.
Povilas teigia pastebėjęs, kad merginos per pastaruosius kelerius metus pasidarė sultingesnės. Jam tai gražu. Jis sako: „Aš tik žinau, kas bus toliau. Tereikia pasižiūrėti į merginos mamas ir pamatysi, kokia ji bus po 20 metų.“
„Yra moterų, kurios sunkiai sureguliuoja savo svorį dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, po gimdymo jos pradeda putlėti. Tokios moterys visais įmanomais būdais stengiasi lieknėti, laikytis griežtų dietų, kankinasi. Tačiau labiausiai tokie dalykai duoda per galvą. Na ką - kiekvienam savo.“
„Jei moterys neprisižiūri, tai suparšėja. Kaip aš sakau, būna šiek tiek apkūnios, sultingos, labai gražios moterys, o yra ir riebios, nutukusios kiaulaitės. Kai kam ir tai gražu. Apskritai, negražių moterų nebūna, svarbiausia, kad būtų sveikos“, – šypsosi Povilas.
- Su kokia pasaulio įžymybe labiausiai norėtumėte papietauti?
- Su Vytautu Landsbergiu. Man jis yra labai didelis autoritetas. Jis – šviesus ir protingas žmogus, kuris padarė lemiamą žingsnį savo laiku. Turėjau laimę pas jį mokytis muzikos literatūros. Aš žinau, kad šis žmogus dėsto ne iš lapo, o iš širdies ir galvos.
Mitybos ekspertės Vaidos Samsonaitės komentaras:
P. Meškėla svorio klausimu renkasi logišką taisyklę - energijos išeikvojimas lygus maisto suvartojimui.
Dietologai skalambija, kad pusryčius valgyti būtina, bet ar to mums reikia? Pats prodiuseris pripažįsta, kad papusryčiavęs jaučiasi mieguistas. Tik atsikėlę esame kupini energijos. Mums jos nereikia užslopinti maistu. Priešingu atveju rytinę energiją išeikvosime maistui suvirškinti. Jeigu yra poreikis pusryčiauti, rinkimės vandeningus vaisius. Kūnas gaus papildomų skysčių, o iš angliavandenių – energijos.
Pietų metas dirbantiems aštuonias darbo valandas yra aktuali tema.
Mano naujausias atradimas nesveikiems pietums pakeisti – šviežiai spaustos sultys. Ryte galite išsispausti litrą ar daugiau sulčių ir visą dieną jas gurkšnoti. Labai skanu, o ir patogu pasiimti su savimi. Sultis galima pakeisti ir kitais skystais produktais: jogurtais, pasukomis, pieno gėrimais, žaliaisiais kokteiliais, trintų vaisių kokteiliais. Įvairovė didelė. O jeigu atsirastų noras kažką pakramtyti, galima pasiruošti džiovintų vaisių indelį.
Išeitis visada yra, tereikia pasitelkti į pagalbą kūrybiškumą. Ir skrandis liks patenkintas, ir jūsų būsite laimingi.
