Savamokslis fotografas įsitikino – ne visuomet geriau pasirinkti žvirblį rankoje, jei vilioja briedis lankoje. Tadas džiaugiasi paklausęs širdies balso.
Jeigu viskas būtų klostęsi pagal nusistovėjusias normas, Šiauliuose gimęs, augęs ir vidurinę mokyklą baigęs T. Černiauskas po architektūros studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete mažais žingsneliais būtų kantriai kopęs karjeros laiptais: kurį laiką padirbėjęs architekto asistentu, vėliau – architektu, galiausiai – vyriausiuoju architektu.
Arba emigravęs kaip daug jo bendraamžių. Bet baigęs studijas ir kelerius metus padirbėjęs pagal specialybę jis ryžosi rimtoms permainoms.
„Architektūra nebuvo klystkelis. Ji man įdomi iki šiol, bet norėjau daugiau kūrybinės laisvės. Architektą varžo įvairiausi biurokratiniai barjerai, užsakymo biudžetas, klientų pageidavimai ir daugybė kitokių dalykų.
Be to, mano tėvas nuolat pabrėždavo, kad nebūsiu laimingas tol, kol dirbsiu kam nors kitam. Įsitikinau, kiek daug tuose žodžiuose yra tiesos”, – patirtimi dalijosi T. Černiauskas.
Vis dėlto pirmi jo savarankiški žingsniai nebuvo lengvi. Kad galėtų įgyvendinti savo sumanymus nevaržomas užsakovų, Tadas pasiskolino pinigų iš banko.
Jis kūrė architektūros bei dizaino interneto svetaines, ėmėsi kelių skirtingų verslų, tačiau daugybė jų žlugo taip ir neįsisiūbavę.
„Rinka buvo nepalanki, ne kartą klydau ir jaučiausi siaubingai. Mano pajamos buvo kelis kartus mažesnės, nei reikėjo banko įmokoms ir būtiniausioms išlaidoms”, – neslėpė Tadas.
Viską ištvert padėjo mintis, kad bet kokios nesėkmės – dar ne mirtis, susitvarkai su rūpesčiais ir keliauji toliau. Patarimų, kuriuo keliu pasukti, kokios veiklos imtis, ieškoti reikėtų ne kitų žmonių istorijose, o savyje.
Jei eisi ten, kur veda širdis, ne stereotipai, mada, kitų nuomonė, tuomet protas sudėlios kelią iki to tikslo.
„Man širdis pasakė paimti fotoaparatą į rankas, o protas atsakė į klausimus, kaip tuo fotoaparatu naudotis, kaip darbus parodyti žmonėms, kad jie juos pastebėtų ir apie tai šnekėtų.
Šiandien atėjęs į darbą nebegalvoju, kaip prastumti laiką. Jis be galo greitai bėga, diena nuolat atrodo per trumpa, bet aš tuo mėgaujuosi”, – džiaugėsi T. Černiauskas.
Į fotografiją vyras nėrė stačia galva, nepaisydamas nuostatų, kad pirmiau reikėtų ją pastudijuoti, vėliau keletą metų padirbėti patyrusio fotografo asistentu ir tik tuomet žengti savarankiškus žingsnius.
Vestuvių fotografe dirbanti draugė Tadui leido šventėje fotografuoti kartu. Vestuvių nuotraukas pradedantis fotografas sukėlė į internetą ir pasipylė užsakymai – per porą savaičių nebeliko nė vieno laisvo vasaros savaitgalio.
„Dar prieš paimdamas fotoaparatą į rankas mačiau, kad vestuvių fotografijoje dažnai trūksta kokybės. Į kiekvienas vestuves žiūriu kaip į iššūkį, progą konkuruoti su savimi ir kitais.
Man malonu fotografuoti geriau, nei tai daro kiti, lyg žaisčiau strateginį žaidimą”, – sakė fotografas, kurį greitai pastebėjo ne tik ieškantys fotografo savo vestuvėms, bet ir vestuvinio žurnalo kūrėjai.
Vos ėmęs dirbti, jis gavo pasiūlymą surengti fotosesiją žurnalo viršeliui.
Įrodęs, kad jam tai – įveikiama, Tadas ėmė fotografuoti reklamoms ir neprabėgus nei metams įsikūrė erdvioje nuosavoje fotostudijoje Vilniaus Naujamiesčio loftų komplekse.
Maža to, trumpiau nei dvejus metus fotografu dirbančio lietuvio vardas jau dusyk plačiai nuskambėjo pasaulyje, jo nuotraukos sulaukė milijonų žmonių dėmesio.
Apie portretų seriją „Blow Job”, kur užfiksuoti stiprios oro srovės iškraipyti žmonių veidai, ir olandų tapytojo Vincento van Gogho portretą atgaivinusį kūrinį „Revealing the Truth” rašė žiniasklaidos gigantai „The Huffington Post”, „ABC News”, „The Guardian”, „The Daily Mail” „Yahoo!” bei gausybė kitų.
„Ilgalaikiuose mano planuose buvo tikslas dirbti su tarptautiniais projektais, keliauti, sulaukti pasaulinio dėmesio, bet netikėjau, kad visa tai nutiks taip gretai.
Abu plačiai nuskambėję mano projektai pirmiausia tebuvo smagi pramoga man pačiam ir kitiems”, – nusišypsojo fotografas.
Eksperimentuoti su stipria oro srove, pučiančia tiesiai žmonėms į veidus, T. Černiauskas sumanė rengdamas atvirų durų dieną savo studijoje.
Smagu buvo ir jam, ir studijos lankytojams. Nuotraukas pakako sukelti į profilį socialiniame tinkle „Facebook” bei interneto svetainę, ir jos pasklido akimirksniu.
Tos pačios dienos vakarą į fotografo pašto dėžutę ėmė plūsti laiškai iš pasaulinių žiniasklaidos priemonių su prašymais publikuoti nuotraukas bei gauti interviu.
„Dvi savaites sėdėjau namie, nes tiesiog neturėjau laiko nueiti iki studijos: atsikeldavau, įsijungdavau kompiuterį ir imdavau atsakinėti į laiškus. Atsakęs į vieną, gaudavau dar tris.
Didžiulė euforija veikia kaip ir didžiulis stresas. Tai labai išvargina.
Kai pamačiau, kad viskuo rūpintis pačiam yra tas pat, kas kovoti su vėjo malūnais, kreipiausi į tuo užsiimančią agentūrą Londone”, – pasakojo žaibiškai išgarsėjęs fotografas.
Pasidalyti savo patirtimi ir papasakoti, kokią galią jo darbui turėjo šiuolaikinės technologijos bei socialiniai tinklai, T. Černiauską pakvietė ir kitą savaitę Vilniuje vyksiančios didžiausios Baltijos šalyse pažangos konferencijos LOGIN 2013 organizatoriai.
Tadas nesitikėjo, kad praėjus vos pusmečiui po „Blow Job” sėkmės jį vėl užgrius milžiniška dėmesio lavina.
Mintis pasižiūrėti, kaip atrodytų šiais laikais nufotografuotas olandų impresionistas V. van Goghas, fotografui kilo susitikus ugniaplaukį bičiulį – plaukais ir ūgtelėjusia barzda jis buvo panašus į garsųjį tapytoją.
Tadas įtikino draugą neskubėti į kirpyklą ir po savaitės ateiti į studiją.
Apkarpius plaukus ir barzdą pagal 1889 metais V. van Gogho tapytą autoportretą, priderinus drabužius ir vėliau nuotrauką pakoregavus kompiuteriu, rezultatas iš nuostabos privertė aiktelėti daugybę meno gerbėjų.
„Žmogus negalėtų taip atrodyti, kaip toje nuotraukoje. Veido struktūra pažeidžia anatomijos normas, skruostikauliai labai iššokę, nosis visiškai sulaužyta, tolimesnė akis yra išsikišusi ir netgi matyti jos kamputis”, – pasakojo fotografas, savaip atkūręs legendinio impresionisto darbą.
Netikėta nuotrauka mirgėjo didžiausiuose pasaulio leidiniuose bei populiariuose tinklaraščiuose, ji gerokai pagarsino T. Černiausko vardą TadaoCern ir papildė banko sąskaitą.
Fotografas įsitikino, kad sėkmė aplanko tuomet, kai dirbi nuoširdžiai, nesistengdamas žūtbūt išgarsėti, pralobti, ką nors kopijuoti.
„Jei šovė į galvą įdomi mintis, reikia nepaleisti jos ir įgyvendinti, nesukant galvos, ar kas nors tai darė anksčiau.
Dar studijuodamas architektūrą pasimokiau, kad jei ką nors sukūręs imsi panašių kūrinių ieškoti internete, tai greičiausiai ir surasi, nors dirbai tikrai nuoširdžiai.
Yra labai daug kuriančių žmonių, daug idėjų ir jos internete plinta žaibiškai. Negali būti už tai atsakingas ir graužtis”, – įsitikinęs menininkas.
Neturėti vadovo ir neturėti klientų – tokia T. Černiausko svajonė. Ką tai reiškia?
„Kūrybinę laisvę, kai pats sau tampi ir užsakovu, ir vadovu: susigalvoji idėją, ją įgyvendini ir paleidi į pasaulį uždirbti pinigų”, – paaiškino fotografas, įsitikinęs, kad tai įmanoma.
Tadui niekas nevadovauja jau dvejus metus, nors klientų pageidavimų jis dar atidžiai klauso ir pagal užsakymus kuria reklamas bei su malonumu fotografuoja vestuves.
Vis dėlto fotografiją jis vadina tik pusiaukele. Jam įdomios įvairios kūrybos formos.
Dabar T. Černiauskas kreipia fotografiją tapybos link, o po dešimtmečio norėtų prisidėti prie muzikos kūrimo.
„Rasti save – viso gyvenimo kelias. Prie vienos srities neprisirišu. Jei gyvendamas išmoksti ko nors nauja, vadinasi, judi į priekį”, – savo filosofiją dėstė fotografas.
Stereotipais T. Černiauskas stengiasi nesivadovauti ir kurdamas ateities planus su savo širdies drauge.
Pasaulyje išgarsėjęs fotografas nemano, kad norint siekti karjeros ar gero uždarbio būtina išvykti iš Lietuvos.
Savo šeimą jis regi tėvynėje, kur yra artimieji, kur aiškus žmonių mentalitetas ir norint suprasti aplinkinius nereikia užduoti papildomų klausimų.
„Po dešimtmečio įsivaizduoju save gyvenantį kaime, turintį keletą vaikų, dirbantį kūrybinį darbą ir keliaujantį po pasaulį. Viskas labai paprasta.
Bet laimingas esu ir šiandien: dirbu su didžiuliu malonumu, džiaugiuosi, kad mane palaiko artimiausi žmonės, man dar smagu gyventi šurmulyje, Vilniaus senamiestyje.
Draugė dažnai manęs paklausia – ar norėčiau būti labai turtingas, bet niekam nežinomas, ar labai žinomas, bet visiškas vargšas.
Neturiu atsakymo. Žinau, kad man nereikia daug – tik jaustis saugiam ir turėti laisvę kurti”, – kalbėjo Tadas.
