Kelioms valandoms ištrūkti iš namų Dovilei dar nėra paprasta. Ji pati maitina savo dukterį, tad susitikimo laiką reikėjo derinti prie mažylės režimo.
Kol šnekučiavomės apie gyvenimą, mažyle rūpinosi jos broliai – dvidešimtmetis Jokūbas ir dvylikametis Motiejus.
„Iš pradžių Ievutę buvo pažadėjusi prižiūrėti Vaivutė, bet kaip tik šiandien teatre yra spektaklis, – savo mamą mažybiniu vardu pavadino Dovilė. – Tačiau ir berniukai susitvarko su seserimi, nešioja, migdo. Ievutė yra visų mūsų džiaugsmas.”
Žavios didelėmis akimis į pasaulį žvelgiančios moters veide nematyti nuovargio žymių, nors auginti tris vaikus nelengva.
„Tikriausiai turiu įgimtą motinystės jausmą. Vaikystėje tekdavo prižiūrėti mažas pusseseres. Vežiodavau, migdydavau, užpakalius nuplaudavau. Močiutė sakydavo, kad aš rūpinuosi mažyliais taip gerai, lyg kokius penkis vaikus būčiau užauginusi”, – nusijuokė Dovilė.
– Tarp jūsų vaikų nemažas amžiaus skirtumas, visi turi skirtingų poreikių. Vyriausiam sūnui – jau dvidešimt metų, vidurinėlis – paauglys, o mažylei – vos pusmetis. Ar sunku po ilgokos pertraukos patirti motinystės džiaugsmus ir rūpesčius?
– Kaip viskas susiklostė, taip yra gerai. Nieko neplanavau. Esu linkusi pasiduoti likimui.
Vyriausią sūnų pagimdžiau anksti. Auginau skatindama jo atsakomybės jausmą. Nebuvo didelių konfliktų. Blogiausia, ką jis darydavo, – gavęs prastą pažymį slėpdavo pažymių knygelę.
Šis sūnus jau savarankiškas, turi darbą. Šiuo metu jis gyvena pas močiutę Vaivą centre.
Mes su vyru, sūnumi Motiejumi ir dukra Ievute gyvename Žirmūnuose pas savo močiutę, kuriai reikia priežiūros.
– Esate vienturtė. Ar norėjote turėti ne vieną vaiką?
– Kai buvau maža, norėjau turėti vyresnių brolių. Tačiau tai buvo neįmanoma.
Visada žinojau, kad turėsiu kokius tris vaikus, kaip ir mano močiutė. Anūkai neretai pakartoja senelių gyvenimo modelį. Todėl trys vaikai labai normalu. Nesijaučiu daugiavaikė motina. Jei turėčiau kokius penkis vaikus, tada tai būtų didelė šeima.
Ar planuoju turėti daugiau vaikų? Nežinau. Šią misiją palieku likimui.
Nemažas skirtumas tarp vaikų turi ir pliusų, ir minusų. Nežinau, ar Jokūbas ir Ievutė bus geri draugai. Vienai bus dešimt, o kitas skaičiuos trisdešimtus metus.
Tačiau dabar Ievutei brolių draugija labai patinka. Tiek Jokūbas, tiek Motiejus seserį lepina, nešioja ant rankų, migdo.
Kai gimė Motiejus, Jokūbui buvo aštuoneri. Ilgą laiką berniukų pomėgiai ir interesai skyrėsi. Tačiau dabar broliai puikiai sutaria.
Vyresnysis jaunėliui yra didelis autoritetas. Motiejus mėgdžioja Jokūbo aprangos stilių, kalbą, manieras.
Manau, kad pametinukus vaikus auginti yra sunkiau. Kartais pas mus į svečius atvažiuoja pusseserė su dviem panašaus amžiaus atžalomis. Vaikai dūksta, virsta kūliais. Kai svečiai išeina, visada galvoju – kaip šauniai ji susitvarko! Aš taip turbūt nesugebėčiau.
– Pirmą kartą tekėjote būdama dvidešimties, netrukus gimė sūnus. Negi tuo metu jau buvote pasiruošusi šeiminio gyvenimo išbandymams?
– Sunkus klausimas. Jei kas nors leistų laiką atsukti atgal, gal ir nebūčiau anksti tekėjusi, bet, kita vertus, dabar neturėčiau Jokūbo.
Su Motiejaus tėvu nebuvome susituokę.
Dabartinis mano vyras Mykolas į mano gyvenimą atėjo, kai buvau ir vėtyta, ir mėtyta, patyrusi nemažai išbandymų.
Tikriausiai man reikėjo tiek visko patirti, kad dabar būčiau ten, kur esu. Kiekviena patirtis, kiekvienas sutiktas žmogus kaip pamoka.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
