Didžiausias buities rūpestis Ričardui šiuo metu – kraustytis iš buvusio šeimos namo į kitą būstą.
„Iškraustyti namo penkis aukštus, kažkur visa tai susidėti – ne patys maloniausi rūpesčiai. Kita vertus, puiki inventorizacija.
Pasirodo, turiu daiktų, kurių man visai nereikėjo. Tikiu, kad su jais išmesiu ir visas problemas”, – sakė R. Anusauskas.
Garsus vyras juokavo, kad alkanas neliks – jis puikiai gamina, o kadaise pats ir Jurgą to išmokė. Tačiau skalbti ir plauti indus jam – iššūkis, su kuriuo teks susidoroti.
„Turiu ir indaplovę, ir skalbyklę, tačiau reikės išmokti jomis naudotis. Kol kas švarių puodelių ir marškinių dar turiu”, – šypsojosi menininkas.
Jei galėtų laiką atsukti atgal ir ką nors pakeisti, Ričardas pasinaudotų šia proga – pripažintų, kad kai kur yra padaręs klaidų, ir jų nebekartotų.
R. Anusauskas – žmogus, kuris niekada nėra pasakęs, kad neturi ką veikti. Jam tokios būsenos nebūna.
Bičiuliai jo vis klausia, kaip jis viską suspėja. Gyvendamas dideliu tempu vyras nesupranta jaunimo, kuris sako, kad Lietuvoje nėra ką veikti. Jis juokiasi, kad pailsės karste.
„Kito kelio mums, darboholikams, nėra. Kuo įdomesnis darbas, tuo greičiau jį norisi nudirbti. Mano darbai – mano pomėgiai.
Mama jau 20 metų manęs klausia, kada eisiu dirbti. Matyt, jai norėtųsi, kad dirbčiau nuo 8 iki 17 valandos ir uždirbčiau 800 litų. Tada ji mane suprastų. O juk verslas yra visur, reikia tik mokėti jį paimti. Nepelningo verslo nėra”, – svarstė R. Anusauskas.
Praėjusią savaitę Mykolo Romerio universitete jis atidarė fotografijų parodą. Gegužės viduryje R. Anusauskas aštuntą kartą išvyksta į Keniją – nori pabaigti fotografuoti ciklą apie šią šalį.
Vos prieš kelias dienas muzikos kūrėjas sukirto rankomis dėl miuziklo. Svajonę sukurti muziką miuziklui Ričardas puoselėjo jau labai seniai.
„Triskart buvau pradėjęs ir niekaip nebaigiau. Emociškai jaučiu, kad dabar pats laikas tai padaryti. Juk per muziką galiu daug ką pasakyti.
Su rimtais žmonėmis sukirtome rankomis dėl bendro darbo. Tai bus lietuviškas istorinis miuziklas, kurį norime sukurti per metus”, – ateities planais dalijosi pašnekovas.
Vyras juokiasi, kad metai kūrybai – nei daug, nei mažai. Kartais viską galima sukurti per kelias naktis, o kartais neužtenka ir kelerių metų.
Muzika Ričardą lydi visą gyvenimą. Jis parašė daugiau nei 50 dainų savo dukteriai dainininkei Evelinai Anusauskaitei. Vis dėlto didelis muzikos projektas jam – iššūkis.
„Pusę savo gyvenimo laiko atidaviau, kad dukra Evelina išmoktų dainuoti. Ji išmoko. Dėl to dirbau ir televizijos orkestro direktoriumi – kad ji turėtų galimybę padainuoti su orkestru, ir namie buvau įsirengęs studiją, taip pat tapome festivalio „Slavianskij bazar” atstovais.
Ji turėjo išeiti į pasaulį, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Aš tikėjau, kad mano dukrai plos Holivudas. Todėl niekada ir neklausiau prodiuserių patarimų rašyti jai „tralialia” daineles, kad ji išpopuliarėtų savo šalyje”, – apie dukters karjerą scenoje kalbėjo R. Anusauskas.
Jam negaila, kad duktė ištekėjo už amerikiečio Adamo Youngo ir persikėlė už Atlanto. Neseniai bičiulio paklausęs, kaip ten laikosi Evelina, tėvas išgirdo atsakymą: „Puikiai. Kur tik eina, meilės pupos byra iš akių.”
„Adamas – puikus vyras! Pirmą kartą man nekyla abejonių, kad jie puikiai vienas kitam tinka. Galiu tik džiaugtis gražia princesės istorija su laiminga pabaiga.
Labai džiaugiuosi, kad Evelina – Amerikoje. Man tai yra kerštas Lietuvos muzikos kultūrai. Evelina kasdien susipažįsta su pirmojo ryškumo muzikos prodiuseriais, kompozitoriais, Lietuva apie ją dar išgirs”, – pasakojo Ričardas.
Domėjimasis fotografija, kuria Ričardas serga jau dešimtmetį, nustebino net jį patį. Anksčiau jis nemanė, kad koks nors pomėgis pralenks muziką. Aistringas kelionių fotografijos mėgėjas, išleidęs jau tris fotoalbumus, dabar nori stabtelėti, įkvėpti oro ir grįžti prie muzikos.
Būdamas gamtoje su fotoaparatu Ričardas pamiršta visus rūpesčius. Jo akys dega pasakojant nuotykius iš pelkių, džiunglių, miškų. Dabar jo tikslas – Baltarusijos pelkėje nufotografuoti kurtinių tuoktuvių ritualą.
Ėjimas pelke ir sėdėjimas lediniame vandenyje – dar ne baisiausia, ką vyrui jau ne kartą teko įveikti norint nufotografuoti šiuos paukščius.
Jau kelis kartus į tokį žygį išsiruošęs Ričardas vis dar neturi šių fotografijų, nes lemtingu momentu fotoaparatas aprasoja.
