Ji tikina, kad valdžios rūmuose dirbo iš širdies ir kad ten matė daug prisiplakėlių, puikybės pritvinkusių žmonių. Donaldai džiugu iš bičiulių girdėti, kad Seimas jos nepakeitė ir ji neužrietė nosies.
„O kam ta puikybė? Žvaigždžių liga, jei tokia ir buvo, persirgau jau seniai. Liaupses girdėdavau nuo vaikystės. Kitiems, ypač tėvams, buvau talentinga ir graži mergaitė”, – sakė D. Meiželytė.
Jau vaikystėje dainuodama ji jausdavo didelį malonumą. O jei dar pakeliui į kaimą tėvo paimtas koks pakeleivis už kelionės repertuarą duodavo kapeikų, Donalda būdavo labai laiminga.
Darbą Seime Donalda lygina su pramogų pasaulio šurmuliu. Mat politikai irgi nuolat filmuojami, fotografuojami.
Televizijos ekrane ir scenoje energija trykštanti moteris jaučia euforiją, ypač kai po renginio sulaukia padėkos.
Tačiau po tokių savaitgalių, kai turi pasirodymų, ji nori tik ramybės namuose.
„Mano žodžių limitas išsenka trims dienoms. Tada išjungiu telefono garsą, kompiuteryje įsijungiu serialą arba skaitau knygas. Nenoriu su niekuo bendrauti, būnu su savimi ir taip pasikraunu energijos.
Po tokio poilsio savaitgalį vėl galiu publikai atiduoti visą save”, – pasakojo žinoma moteris.
– Donalda, Seime dirbote ketverius metus, o ten – tiek daug vyrų! Juk turėjote galimybę rasti laimę, – „Stilius” pasiteiravo D. Meiželytės.
– Kokia čia laimė susirasti vyrą? Ar tada mano pasaulis nušvistų kitomis spalvomis? Laimė yra žmogaus viduje, jei nori būti laimingas – būk! Aš noriu būti laiminga, todėl tokia ir esu.
– Esate vieniša. Ar nebūna vakarų, kai norisi paverkti į pagalvę?
– Žinoma, kad būna vienišų vakarų, liūdesio akimirkų. Tačiau tai trunka vieną akimirką. Jei tik galėčiau, neišlįsčiau iš namų. Galėčiau gyventi savo dvigulėje lovoje su kompiuteriu, televizoriumi ir knyga!
Vienas žmogus dar nėra vienišas. Tu gali būti minioje žmonių ir jaustis kur kas vienišesnis. Arba būdamas vienas džiaugtis, kad esi beprotiškai laimingas!
Mintyse vis pasvarstau, o kas būtų, jei prisijaukinčiau kokį vyrą? Tuomet turėčiau būti atsakinga ir už jį.
Oi, ne! Mane iš pusiausvyros galėtų išmušti tik stipri meilė, ta galinga cheminė reakcija. O juk tokia besąlygiška meilė – baisi liga. Žmogui gali atiduoti viską, be jokio proto. Taip aš nenoriu.
Gyvenime esu degusi ir perdegusi. Puikiai suprantu, kad meilė ir racijos grūdas kartu nevaikšto. Rožiniai akiniai man nebereikalingi. Jaučiu pilnatvę būdama viena.
– Įsimylėję žmonės pasakytų, kad gražiausias laikas yra tol, kol nenukritę rožiniai akiniai.
– Taip, ir aš su tuo sutinku! Tik man to nereikia. Nenoriu būti išnaudojama. Viskas! Stop! Meilei esu atidavusi viską, ką galėjau. Esu išgelbėjusi ne vieną sielą, užauginau vieną jaunuolį. Man užteks. Dabar nemyliu jokio vyro. Nepatinka man tie draugai. (Juokiasi.)
Turiu gerbėjų, simpatijų. Tačiau pabendraujame telefonu, ir man to užtenka. Namuose manęs laukia šešiolikametė dukra Juta.
– Koks vyras galėtų jus sužavėti?
– Stiprus, mąstantis panašiai kaip aš, į pasaulį žiūrintis ta pačia kryptimi. Jis turėtų turėti tikslų, nuolat augti dvasiškai. Būtų tobula! Tik kad tokie vyrai dažniausiai jau turi draugą. Arba žmoną.
Užsienietį pasičiupti galėčiau pirštų spragtelėjimu, juk esu impozantiška moteris. Pasidažiusi galiu atrodyti visai neblogai.
Norėčiau – susimedžiočiau. Bet koks tikslas? Tikiu, jog ateis laikas, ir likimas mane suves su tinkamu žmogumi. Jei iš tokios pažinties kas nors pavyks, bus puiku!
Juk nieko nėra nuostabiau gyvenime, kaip turėti draugą, bendramintį, su kuriuo galėtum eiti į renginius, vakaroti, važiuoti į draugų sodybą, kepti šašlykus ar grėbti šieną, skaityti tas pačias knygas, žiūrėti filmus.
Kita vertus, yra gausybė šeimų, kurios išvyksta be vaikų į Turkiją ir pamato, kad juos siejo tik buitis. Būdami dviese, be atžalų, jie nebeturi apie ką kalbėti. Tokių santykių man nereikia!
– Jums irgi yra taip nutikę?
– Niekada nesu atostogavusi su jokiu vyru... Visada atostogaudavau su draugais, kambaryje gyvendavome su drauge, kuri irgi vykdavo be vyro. Niekada nesu turėjusi lytinių santykių užsienyje! (Juokiasi.)
Kvailė! Apkeliavau daugybę šalių, o kiek gerbėjų buvo Kuboje, Afrikoje – visur! Gal aš nesukurta šeimai?
Turiu puikių draugų, su kuriais galiu ir pavakaroti, ir paverkti. Jie – mano šeima. Tai žmonės, kuriuos gali matyti labai retai, bet kai susitinki, džiaugiasi širdis.
– Paverkti? Dėl ko braukiate ašarą?
– Kartais tos ašaros būna dėl alkoholio. Kai net paukštelio gaila.
Kitokios ašaros – emocinė iškrova. Dažniausiai išsikraunu per juoką, tačiau kartais vieniems ar kitiems iš mūsų kompanijos nutinka bėdų. Nepalieku draugų vienų – būname, globojame vieni kitus, kartu verkiame.
Ir mano gyvenime buvo dramų – išsiskyrimų, netekčių. Juk žmogus negali visada būti išsišiepęs kaip koks beprotis. Kartais norisi, kad tavęs pagailėtų. Kartais žliumbiu dėl to, kad pasaulis neteisingas.
Mirė mano tėtis, draugai iš karto surengė susitikimą. Jaučiau begalinį palaikymą, jie atvyko į kitą Lietuvos galą.
Galima verkti ir profilaktiškai. Tai sveika. Per ašaras išliedami emocijas netenkame daug kalio, tada reikia valgyti daug bananų! Kitaip mėšlungis sutrauks kojas.
– Buvo kalbų, kad jūs ir psichologas Andrius Kaluginas – pora. Jis net pasakojo jūsų santykių peripetijas.
– O kiek kalbelių, apkalbų! Man tos kalbos neįdomios. Andrius – mano geriausias draugas, dvasios brolis, labai protingas žmogus, dievinu jo intelektą ir gebėjimus.
Žinoma, būtų nuostabu, jei galėčiau geriausiam draugui jausti lytinį potraukį. Neįmanoma kaip vyro mylėti žmogaus, su kuriuo esi beprotiškai suartėjęs dvasiškai.
Apsikabinimai, laikymasis už rankos, vienas kito paglostymas žmonėms gal ir atrodė kitaip. Andrius labai manimi rūpinasi, mes vienas kitą palaikome.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.