Kaip kelią į aktorystę skynėsi garsios Storpirščių giminės atžala? (papildyta)

Be tėvo pagalbos – tik savo jėgomis. Taip kelią į aktorystę skynėsi Ainis Storpirštis (27 m.), garsios Storpirščių giminės atžala. Tačiau ruošdamasis dainuojamosios poezijos koncertams jis nevengia tėvo Gedimino Storpirščio (52 m.) patarimų.

Kai Ainis stojo į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, jo tėvas aktorius G.Storpirštis išplaukė kruiziniu laivu. Kodėl?<br>T. Bauras
Kai Ainis stojo į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, jo tėvas aktorius G.Storpirštis išplaukė kruiziniu laivu. Kodėl?<br>T. Bauras
Daugiau nuotraukų (1)

Danutė Jonušienė („Lietuvos rytas")

May 11, 2013, 6:28 PM, atnaujinta Mar 6, 2018, 10:03 PM

Kai pernai Ainis buvo pripažintas geriausiu jaunu aktoriumi, pasiimti apdovanojimo į sceną lipo vilkėdamas treninginėmis kelnėmis ir bluzonu.

Atsiimdamas Auksinį scenos kryžių A.Storpirštis pasakė: „Pirmiausia noriu padėkoti Dievui, ačiū, nes jis yra.” O gal reikėjo pirmiausia padėkoti savo tėvui – aktoriui, kompozitoriui, muzikantui, dainininkui G. Storpirščiui?

Nors Ainis vaidino savo tėvų įkurtoje teatro studijoje, iki 16 metų jis dar troško būti policininkas.

„Esu Storpirštis, ir nieko nepadarysi”, – pagaliau pripažino Ainis, pajutęs aistrą scenai.

Aktorius, muzikantas, judėjimo „No Theatre” narys A. Storpirštis, atrodo, yra apdovanotas ne vienu talentu.

Pradėjęs dainuoti vos atsistojęs ant kojų ir išmokęs vaikščioti Ainis ne kartą jau pademonstravo unikalias savo balso galimybes.

Dabar jis turi savo grupę „Vandenynas” ir šiuo metu atlieka vaidmenis keliuose teatruose.

Storpirščių giminėje – jau kelios kartos aktorių.

Viskas prasidėjo nuo režisierės Dalios Tamulevičiūtės auklėtinio, Ainio dėdės aktoriaus Arūno Storpirščio (62 m.), kurio pėdomis iš pradžių sekė jo brolis Gediminas.

Nors tarp brolių Arūno ir Gedimino – net vienuolikos metų skirtumas, buvo metas, kai konkurencija jaunėlį lydėjo kiekviename žingsnyje.

– Daug metų nepaleidžiate gitaros iš rankų. Kada supratote, kad galite dainuoti kartu su sūnumi Ainiu?

Gediminas: Kai gimė du sūnūs Kristijonas ir Ainis, mano pareiga buvo juos migdyti. Jau tada man trūkdavo laiko, o lietuvių pasakos yra labai ilgos.

Seku seku, per vidurį pasakos klausiu vaikų: „Gal jau užteks?”

„Ne, ne”, – atsakydavo sūnūs ir neužmigdavo tol, kol nesulaukdavo pasakos pabaigos.

Turėdavau sekti ne vieną, o dvi pasakas. Tai labai brangus malonumas, nes galėdavo tęstis iki vidurnakčio. Turėjau ieškoti išeities.

Įtikinau Kristijoną ir Ainį, kad geriau klausytis muzikinių pasakų, todėl ėmiau kurti dainas.

Iš pradžių mano dainos turėjo stebuklingą poveikį – sūnūs greitai užmigdavo.

Vėliau vaikai ėmė reikalauti naujų dainų, nes jie atmintinai viską išmoko ir ėmė dainuoti kartu su manimi.

Neturėjau kur trauktis. Taigi mano dainuojamosios poezijos karjera prasidėjo nuo laiko taupymo.

Ėmiau groti su Kristijonu, vyresniuoju sūnumi, o Ainis atėjo mums trukdyti. Vyresnėlis greitai paspruko nuo dainavimo, vėliau jis, kaip ir vienas jo senelių, pasirinko ekonomisto specialybę.

O kai ketveriais metais už Kristijoną jaunesnio Ainio paklausdavau, ar jam nenusibodo dainuoti, sūnus atsakydavo: „Ne.”

– Kokia buvo bendro kelio į sceną pradžia?

Gediminas: Buvo tokia televizijos laida „Saulės zuikutis”, joje įamžinta pirmoji mudviejų su Ainiu daina.

Ji buvo sukurta pagal Vytauto Mačernio eiles „Don Kichotas”.

Don Kichotas buvo Ainiui svarbus žmogus, nes jis galėjo apginti jo mamą.

Kartą aktorius Sigitas Jačėnas su savo dukterimi Julyte atėjo pas mus į svečius pažiūrėti, kaip mūsų vyresnis sūnus Kristijonas puikiai piešia, paklausyti, kaip gražiai dainuoja.

Bet atsirado jaunas teroristas Ainis, jis trukdė filmuoti, atsinešė dubenį, tol jį daužė, kol supratome, ko nori.

„Gal tu nori padainuoti?” – paklausiau Ainio. Šis atsakė: „Taip.”

„O apie ką?”

„Apie Chon Chikotą”, – dar neištarė taisyklingai.

Mums nieko kita neliko, kaip pradėti dainuoti. Tada dar Julytė paklausė Ainio, apie ką ši daina, o jis atsakė: „Apie gyvenimą.”

Esame su juo įrašę ne vieną kompaktinį diską. Kai Ainis brendo, mutavo jo balsas, buvo pauzė. O dabar, po 15 metų pertraukos, pasakiau: „Lipam kartu į sceną. Juk reikia užsidirbti.”

– Esate patenkintas, kad sūnus seka jūsų pėdomis?

Gediminas: Gali būti patenkintas arba nepatenkintas, nuo to niekas nesikeičia.

Juk tai – ne mano gyvenimas.

Būdamas ketvirtoje klasėje aš pats svajojau tapti klounu.

Vėliau maniau, kad niekada nevaidinsiu, bet vaidinu.

– Kai Ainis ruošėsi stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kodėl išvykote iš Vilniaus? Ar plaukti kruiziniu laivu tąsyk nutarėte, kad nebūtų pagundos padėti sūnui ruoštis egzaminams?

Gediminas: Išvažiavau, bet ne todėl, kad negalėčiau ištverti nervinės įtampos. Pasirinkęs aktoriaus profesiją scenoje turi mokėti stovėti vienas. Pamaniau: jei Ainis to nori, tegu pratinasi tai daryti be manęs.

– Ar tiesa, kad jei ne jūsų brolis Arūnas, tapęs žinomu aktoriumi, jūs kažin ar būtumėte susigundęs aktoryste?

Gediminas: Arūnas turėjo įtakos mano apsisprendimui. Jis norėjo būti žurnalistu, treneriu, o stojo į tuometę Konservatoriją, nes ten stojamieji buvo lengviausi – nebuvo matematikos, chemijos, fizikos.

Iki tol iš mūsų giminės nieko nebuvo teatro pasaulyje. Kai buvau mažas, Arūnas vesdavosi mane į repeticijas, spektaklius.

Tuo metu studijuoti aktorystę galėjo tik išrinktieji, nes buvo labai nedaug priimama. Teatras atrodė kaip šventovių šventovė.

Apie jo užkulisius labai mažai kas žinojo, todėl aktorystė buvo paslaptinga profesija. Arūnas buvo pirmas žmogus, atvėręs duris man į šį pasaulį.

– Kodėl pernai atsiimdamas Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų aktorius viešai nepadėkojote tėvui, iš kurio paveldėjote potraukį scenai?

Ainis: Negali būti! Dėkojau visiems, bet vengiau minėti vardus ir pavardes, nes ceremonija būtų beprotiškai ilgai užtrukusi.

Visiems, kurie buvo kartu su manimi, jaučiau begalinį dėkingumą. Šeima ir artimieji man ypač brangūs.

Gediminas: Manau, cituojant kiekvieną aktorių, reikia skaityti tarp eilučių. (Juokiasi.)

– Ar vaikystėje jūsų tėvai buvo griežti?

Ainis: Kai prisimenu pirmąsias repeticijas su tėvais, dabar jos atrodo juokingos.

Aš dažniausiai nepataikydavau intonuoti, bet nei mama, nei tėvas nesibardavo, tik juokdavosi ir prašydavo kartoti.

Prisimenu, kartą dainuoju apie varlę, o mama sako: „Reikia „fa diezo”, o aš nesuprantu, ką tai reiškia.

Gediminas: Ainis muzikalumą paveldėjo ne iš manęs, o iš savo mamos. Mano žmona Eglė yra baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklą, chorvedybą Muzikos akademijoje.

– Ar jūs irgi kuriate muziką?

Ainis: Šią madą perėmiau iš tėčio. Supratau, kad aktoriui šalia teatro reikia dar ko nors. Jei žmogus gyvenime užsiima tik vienu dalyku, anksčiau ar vėliau pradeda nekęsti šios veiklos.

Gediminas: Vienpusiškumas gali pražudyti, žmogui būtina ieškoti pusiausvyros.

Pavyzdžiui, geras aktorius daug dirba, jis išsisemia, pavargsta.

Tokiu atveju gelbėja pomėgiai ir kitos aistros.

Ainis: Be aktorystės ir scenos, man dar svarbi muzika ir sportas. Bet sportuoti mėgstu tik savo malonumui.

Kartu koncertuoti smagu ir dėl tos priežasties, kad galiu normaliai pabendrauti su tėvu. Būdavo, kad pusę metų vienas kito nematydavome, dingdavau kaip į vandenį, susitikdavau tik per šventes.

O dabar mes susitinkame repetuoti, aptarti repertuaro.

Jaučiuosi lyg būčiau grįžęs į savo vaikystę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.