Kurį laiką jis dirbo Vilniaus raitojoje policijoje. Tačiau dėl traumų, patirtų siekiant pergalių sporto varžybose, jis tapo netinkamas tokiam darbui. „Veikla policijoje man niekada nebuvo tokia svarbi kaip sportas“, – kartą yra pasakęs Andrejus.
Iš tikrųjų, jį visur supa sportas. Penkiakovininkas yra ne tik A. Zandeprovskio tėvas Viačeslavas, bet ir jo žmona Laura, 2012 m. olimpinėse žaidynėse iškovojusi auksą, su kuria Andrejus turi dukrą. Taip pat jis treniruoja kitus penkiakovininkus.
Sportinę karjerą Andrejus metė dėl traumų. 2005-2010 m. traumos itin atsiliepė sveikatai. Jis turėjo kremzlių uždegimus, sąnarių problemas. „Auga nauja karta, dabar pats treniruoju kitus. Šiuo metu treniruoju vieną jauną vaikinuką, kuris jau tapo Europos penkiakovės čempionu iki 21 m. Manau tai jau neblogas pasiekimas tarp jaunimo. Net aš neturėjau tokio gero pasiekimo būdamas jaunas“, – sako Andrejus, pasirinkęs trenerio kelią.
A. Zadneprovskis profesionaliai sportavo apie 20 metų, todėl niekada problemų su svoriu neturėjo. „Sportuojant 7 val. per dieną visi riebalai sudega. Vėliau svoris šiek tiek augo, bet su amžiumi tai yra normalu. Idealiausias mano svoris prieš rimtas varžybas būdavo 69-71 kg. Dabar sveriu 78 kg. Tačiau jaučiu, kad galėčiau sverti ir šiek tiek mažiau“, – atviravo sportininkas.
Pats olimpinis čempionas sako, kad neturi daug laiko ir galimybių aktyviai judėti. Anksčiau jis daug važinėdavo dviračiu. Tačiau, kaip jis pats sako, dviračiu turi važinėtis mažiausiai dvi valandas, kad pradėtų kažkas keistis su tavo kūnu – kitaip nėra reikalo ant jo net sėstis.
„Juk bėgioti krosą užtenka apie valandą, o pedalus minti tiek jau neužteks. Dviratininkų treniruotė tik prasideda po dviejų valandų. Kas nori numesti svorį tikrai rekomenduočiau minti dviratį. Bėgti ne visi gali, o be to, antsvorį turintiems žmonėms, didesnis krūvis kojoms, kojų sąnariams, kurie dyla, yra negerai, prasideda skausmingos ligos“, – sako Andrejus. „Tačiau daugelis miestų turi problemą su dviračių takais. Jų yra, bet trasų kokybė labai prasta. Lietuvoje geriausi dviračių takai nutiesti nuo Palangos iki Klaipėdos. Net mano tėvukas, kuriam jau apie 60 metų, dažnai mina šia trasa į abi puses“.
Penkiakovininkas sako, kad žiemą jis visada sverdavo daugiau, net jei ir aktyviai sportuodavo. Gydytojai, sporto specialistai jam rekomenduodavo šiek tiek prisiauginti riebalinį sluoksnį.
Kartais jis bandydavo keisti savo mitybą. Tačiau tai darė ne dėl svorio, o dėl energijos. Jis pasakoja: „Sportuojant nereikėdavo svorio, nes reikėdavo ir plaukti, ir bėgti, o papildoma masė tikrai nepadeda tai padaryti greičiau. Tačiau jei esi per daug lengvas, sporto rezultatai taip pat nebūna geri. Bėgime labai jaučiasi, kai turi papildomus kelis kilogramus antsvorio. Kasdienybėje tie papildomi kilogramai nesijaučia, tačiau dalyvaujant varžybose, kai reikia siekti gerų rezultatų, tas jaučiasi ir yra aktualu“.
Pamatęs, kad sveria šiek tiek daugiau nei įprastai, didelės tragedijos A. Zadneprovskis nedaro. Jis žino – jei ryte svers 70,5 kg, tai per pietus svoris nukris iki 69 kg. „Sveriant 69 kg jausdavausi komfortiškai ir galėjau sėkmingai dalyvauti varžybose. Žinoma, sudeginti tą 1,5 kg man padėdavo sportas“, - šypsosi sportininkas.
Andrejus pasakoja, kad jam nuolat kildavo problemų dėl išgeriamo skysčio kiekio, kas yra labai svarbu jaustis gerai ir turėti gražią figūrą. „Mano kraujyje hemoglobino ir hemotokrito rodikliai būdavo nuolat padidėję, todėl gydytojai rekomenduodavo išgerti daug vandens. Sakydavo, per treniruotes išgerti net 3 ar 5 litrus. Praėjus metams po to, kai baigiau sportininko karjerą, teko vėl lankytis pas gydytojus ir jie pastebėjo per daug tirštą kraują, todėl galiausiai atkreipiau į tai dėmesį. Juk gali nevalgyti, bet vanduo tai būtinas“, - apie vandens naudą pasakoja A. Zadneprovskis.
„Mano silpnoji pusė – saldumynai. Net, kai profesionaliai sportuodavau, po kiekvienos treniruotės organizmas pradėdavo reikalauti kažko saldaus. Tačiau aktyvus sportas greitai sudegindavo tuos šokoladukus ir spurgas“, - saldžius laikus prisimena vyras.
Tačiau dabar, mažiau sportuojant, viskas pradeda kauptis ant taip vadinamo „gelbėjimosi rato“. Kartais Andrejus atsistoja prieš veidrodį ir mato, kad jau gerokai šis ratas padidėjęs. Tuomet porą dienų jis bando riboti saldumynų skaičių – vietoj keturių saldainių vyrukas suvalgo vieną, vietoj trijų šaukštelių cukraus į kavą, susiberia pusantro. Bando jis eiti ir į sporto salę, tačiau didelių rezultatų ten jau sunkiau pasiekia. Sportininko organizmas buvo pripratęs prie didelių krūvių, todėl dabar jis silpnai reaguoja į 2-3 apsilankymus sporto salėje per savaitę. „Reikėtų save suimti ir kasdien po dvi valandas aktyviai sportuoti. Tada žinau, kad bus teigiamas rezultatas. Kelias dienas susiimi, galvoje įsijungia sportininko varikliukas, o po to galvoji, kad ir taip atrodai neblogai. Nežinau dėl ko turiu save taip riboti. Jau nebėra tikslo – varžybų“, – pridūrė Andrejus.
Baigus profesionalaus sportininko karjerą, kažkur su draugais ar savo auklėtiniais pasportavus aktyviai, Andrejus tiesiog užsidega vėl aktyviai sportuoti. Po kelių savaičių ši psichinė būsena nurimsta ir vėl atsipalaiduoja – mažiau sportuoja, valgo mažiau rinkdamasis produktus. Bet apsileisti irgi jam nesinori, nes po to bus tik sunkiau. „Grįžti į tobulas arba arti tobulumo formas yra didelis stresas organizmui, – sako jis. - Be to, tai atima daugiau laiko ir jėgų“.
Susitikus buvusius sportininkus, kurie jau turi pilvukus, jam dažnai jie pataria, kad geriau valgyti dažniau, bet po mažiau. Andrejus tikina, kad tai tiesa, tas tikrai veikia. Tačiau ir to daryti jis negali lengvai. A. Zadneprovskis atvirauja: „Ryte pavalgai pusryčius ir išeini į treniruotę, kiti – į darbus. Pavalgai per pietus ir vėl grįžti į treniruotę ar biurą. Po to – tik vakarienė. Dažniau valgyti ir neišeina. Kurie sąžiningai tai daro, privalo nešiotis indelius ar termosus su maistu. Atėjus reikiamai valandai jie turi skubėti pavalgyti“.
„Kartais žiūrint senas nuotraukas ar vaizdo įrašus pamatau save su tobulomis kūno linijomis, su pilvo presu, pagalvoju, kad neblogai atrodžiau ir norėčiau vėl taip pat atrodyti. Tačiau nežinau kas turi įvykti, kad vėl pradėčiau taip aktyviai sportuoti“, – prisiminimais dalinasi Andrejus.
„Kiekvienas žmogus turi turėti savo svorį. Tai svoris, kuomet jis jaučiasi komfortabiliai, turi daug energijos, nesijaučia mieguistas, pavargęs. Meluosiu, jei sakysiu, kad visai nevalgau mėsainių, dešrainių ir kito greito maisto. Valgau. Galiu mėnesį nesuvalgyti mėsainio ar gruzdintos bulvytės. Tačiau kartais į greito maisto restoranus važiuoju net kelis kartus per savaitę. Visas pasaulis tai valgo, nors daugelis ir žino, kad tai nesveika. Nežinau, ko jie ten įdeda, bet man labai skanu šviežias minkštutis mėsainis su kola“, – mažomis nuodėmėmis dalijasi Lietuvos sporto pažiba.
Andrejus nėra labai išrankus maistui. Jis gyvena šeimoje ir lėkštėje nerankioja „gerų“ ar „blogų“ ingredientų. Tiesa, kiaulienos Zadneprovskių šeima vengia. Dažniau jie renkasi jautieną ir vištieną bei kalakutieną. „Anksčiau žmonės masiškai valgydavo kiaulieną ir nieko blogo neatsitiko. Nors dabar, kai pasiklausai televizijos, tai pieną gamina iš miltelių, morkas, salotas ir pomidorus augina tik su milžiniškais kiekiais nitratų, tai nežinia ir kaip ta kiaulė užauginama. Atėjus į parduotuvę ir nebežinai, ką pirkti, kad būtų tikrai sveika. Daug žmonių neturi savo daržų, todėl ir perka prekybos centruose“, – sveiko maisto problemas vardina Andrejus.
Penkiakovininkas daržovių neatsisako. Jis jas valgo noriai. „Ląsteliena labai naudinga organizmui. Tačiau nemėgstu salierų“, – sako jis. „Buvo netgi linksma istorija, kai draugas pasikvietęs paruošė salotas su begale salierų. O šalia vaikui padavė kiaušinienės. Vos ne vos sužiaumojau raukydamasis tuos salierus ir su pavydu žiūrėjau į vaiko lėkštę“.
Andrejui pats neskaniausias gėrimas yra želmenų sulčių. Cinamono jis irgi vengia. Obuolių pyrago ar bandelių su cinamonu tiesiog geriau nesiūlyti.
„Esu girdėjęs mitą, kad nuo 18 val. geriau nevalgyti. Kartais tai išbandau. Bet jei vakare negaliu užmigti dėl minčių apie maistą, tuomet išgeriu kefyro stiklinę su sėmenimis. Po 15 min. ateina sotumo jausmas ir užmiegu kaip kūdikis“.
„Jei privalgai prieš miegą, tai iš tiesų daug sunkiau užmigti. Manau, kad blogiau neužmigti nuo prisivalgymo nei nuo nepavalgymo“, – užbaigia A. Zadneprovskis.
RECEPTAS
Virtinukai su vyšniomis. Tešlai reikės 1 stiklinės vandens, 1 kiaušinio, miltų, druskos. Įdarui 1 litro vyšnių be kauliukų, o padažui – vyšnių kauliukų bei 2 didelių šaukštų medaus.
Sumaišome miltus, vandenį, kiaušinį ir druską. Suformuojame virtinukus, į kiekvieną įdedant po maždaug 5 vyšnias. Likusius kauliukus ir sultis užpilame medumi ir paliekame kurį laiką, kad medus ištirptų ir perimtų vyšnių kauliukų aromatą. Tuomet padažą perkošiame, kad nebeliktų kauliukų. Išverdame virtinus, o juos išvirusius apliejame medaus ir vyšnių padažu.
ĮŽYMYBĖ
Robertas de Niro. Žaviuosi jo vaidyba. Kone visi filmai su juo mane pakeri.
Mitybos ekspertės Vaidos Samsonaitės komentaras:
Sportininkams išlaikyti savo liekną figūra, ypač vėlesniame amžiuje sunku. Kūnas pripratęs prie didelių krūvių sportuojant. Nutraukus treniruotes ir neprižiūrint kasdienės mitybos galima ir sustorėti. Norint turėti dailų kūną važiuoti vien dviračiu nepakanka. Sportas su dviračiu - yra kardio treniruotė. Kad gautume geriausią efektą reikėtų daryti kardio treniruotę, po to dirbti su raumenynu ir sporto valandėlę užbaigti kardio treniruote. Taip pataria geriausi sportininkai. Didelį antsvorį turintiems žmonėms nepatarčiau bėgioti. Dėl didelio svorio galima stipriai pakenkti sąnariams. Pradėti sportuoti galima nuo pasivaiksčiojimų, vėliau galima ilginti atstumus ir ėjimo greitį.
