Nomeda į parodos atidarymą užsuko ne tuščiomis – Mariui įteikė dovaną.
Šiai moteriai nėra nieko baisiau, kai žmonės pykstasi, todėl, nors negyvena kartu, juodu su Mariumi gražiai bendrauja ir turi apie ką pasikalbėti.
Juolab kad anksčiau jie parodas rengdavo kartu, o darbų stilistika buvo panaši – irgi teikianti gyvenimo džiaugsmą.
Šviesa ir gėris – ir dešimtojoje M. Jonučio parodoje, surengtoje galerijoje „Meno niša”. Kokia pastaroji?
„Geresnė, – taupiai atsakė Marius. – Jubiliejaus nesureikšminu, nes metams bėgant vis daugiau dalykų praranda prasmę, numerėliai irgi.”
Jo darbų spalvos ryškios, įtraukiančios į dailininko kuriamą poetišką pasaulį. Vis dėlto savo kūriniais Marius švelniai primena apie grėsmę prarasti vertybes.
Parodoje jis prisiminė anekdotą, girdėtą per televiziją iš amerikiečių aktoriaus Michaelo Douglaso. Kai žmogus, po mirties priėjęs prie Dievo, paklausė, ar čia jau rojus, šis šūktelėjo: „Gal iš proto išsikraustei? Tu ką tik iš ten!”
„Gera pažiūrėti į žydinčią obelį. Šiandien žiūrėjau. Rojus”, – santūriai šyptelėjo M. Jonutis.
