Pianisto P. Geniušo ir jo sūnaus Luko aistra – 88 klavišai

Rytoj, pirmąjį birželio sekmadienį, kai švenčiama Tėvo diena, pianistai Petras Geniušas (52 m.) ir jo sūnus Lukas Geniušas (22 m.) bus skirtinguose pasaulio kraštuose. Tėvas graužiasi, kad negalės ištrūkti į Italijos miestą Genują pasiklausyti sūnaus pasirodymo, nes pats turi ruoštis koncertui Vilniaus festivalyje. Bet Geniušų iki šiol neišskyrė nei nuotoliai, nei iširusi šeima.

Daugiau nuotraukų (1)

Asta Andrikonytė

Jun 1, 2013, 1:09 PM, atnaujinta Mar 6, 2018, 12:34 AM

Tėvas visada buvo vilnietis, o sūnus gyveno Rusijos sostinėje Maskvoje su motina fortepijono profesore Ksenija Knorre (59 m.).

Petras ir Lukas Geniušai priklauso net skirtingoms religinėms konfesijoms: tėvas yra katalikas, o sūnus – stačiatikis.

„Bet tai nėra esminis dalykas – tikime tą patį Dievą, tik tradicijos skiriasi. Nesame religiniai fanatikai, kad dėl to kovotume“, – sakė P.Geniušas.

Jo ir sūnaus fanatizmas pasireiškia kitaip – susitikę juodu negali nekalbėti apie muziką.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius P.Geniušas ir jo atžala Maskvos valstybinės Piotro Čaikovskio konservatorijos absolventas, prestižinių tarptautinių konkursų laureatas L.Geniušas kopė į karjeros aukštumas palaikydami vienas kitą ir kartu išgyvendami svarbius kūrybos įvykius.

Pastarąjį kartą Vilniuje, vos išvydę vienas kitą po Luko naktinės kelionės iš Maskvos, pianistai Kongresų rūmuose gyvai aptarinėjo jaunojo Geniušo repeticiją.

Lukas neseniai koncertavo Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

O poryt L. Geniušo laukia ypatingas pasirodymas Genujos teatre Italijoje: jis net tris kartus – rytą, dieną ir vakare – kils į teatro sceną skambinti penkių Ludwigo van Beethoveno fortepijoninių koncertų.

– Ar dažnai susitinkate Lietuvoje?

Lukas: Paprastai kai atvykstu čia koncertuoti. Bet jeigu ilgą laiką koncertų nėra, atvažiuoju ir pats, nusipirkęs bilietą.

Dalyvauju visuose svarbiuose šeimos gyvenimo įvykiuose. Pernai, kai mirė senelis (ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas Rimas Geniušas. – Red.), buvau čia dažnai šalia močiutės, palaikėme vieni kitus sunkią valandą.

Petras: Kai Lukas buvo vaikas, Lietuvoje praleisdavo daugiau laiko, čia vasarodavo. Dabar jis suaugęs ir senų seniausiai nesilaiko už niekieno sijono ar švarko.

Žinoma, jis turi tėvą, kuriuo visada gali pasikliauti.

Lukas: Jei ne tėvas, pastarąjį kartą nebūčiau spėjęs laiku atvykti į repeticiją Vilniuje. Maskvoje susigriebiau, kad važiuoju ne į tą oro uostą.

Tik patartas tėvo susiprotėjau įšokti į traukinį, kuriuo naktį ir atvykau į Vilnių. Tėtis turi labai gerą intuiciją – žinau, kad jis padės man susiorientuoti bet kurioje gyvenimo situacijoje.

Pastaruoju metu buvo tiek skirtingiausių kelionių ir nerealių pervažiavimų, mano galva yra tokia išsipūtusi nuo muzikinių tekstų, kad kartais išsitiesiu lygioje vietoje.

Petras: Aš jau ne visada ir suseku, kur groja Lukas, kai jis tiek daug keliauja. Ačiū Dievui, kad lietuviškai vis dar kalba puikiai.

– Ar negaila dėl klajūniško gyvenimo aukoti šeiminių džiaugsmų?

Petras: Muzikantai turi keliauti. Aš daug groju Vilniuje įvairiuose projektuose – su Jurga, Jazzu, Vladimiru Čekasinu, Liudu Mockūnu ir kitais muzikantais, bet negaliu čia dešimt kartų groti solinio koncerto, nes publikai nuolat reikia ko nors naujo.

Taigi turiu keliauti, kad parodyčiau, ką išmokau. Toks mūsų darbas. Naujos vietos suteikia kūrybos impulsų – kiekvieną kartą muzika suskamba vis kitaip, persmelkta įspūdžių. Vien turistaudamas aš jaučiuosi keistai.

Lukas: Artistui neišeina kurti tradicijų ir ritualų, nes visus planus gali sujaukti netikėti koncertai. Mūsų gyvenime nėra stabilumo – ir tai savotiškai žavu. Jei būčiau augęs tipiškoje šeimoje, turbūt būčiau gerokai nuobodesnis.

Nors su tėvu ir nesimatome, vis tiek visą laiką bendraujame: kalbamės telefonu, susirašinėjame. Tėvas manimi labai domisi, kaip ir aš juo. Jis dalyvauja mano gyvenime, būna šalia svarbiausiomis akimirkomis.

Petras: Kai Varšuvoje 2010 metais vyko Fryderyko Chopino konkursas, kuriame Lukas laimėjo antrąją vietą ir specialųjį prizą, aš buvau JAV.

Keldavausi 4 val. ryto ir žiūrėdavau tiesiogines konkurso transliacijas. Taip buvo net geriau, negu sėdėti salėje, nes labai nervinausi.

Kai galiu, nuvažiuoju ir į Luko koncertus. Klausiausi jo Genujoje, Kopenhagoje, girdėjau Lenkijoje. Gaila, kad poryt negalėsiu būti Italijoje – reikia ruoštis koncertui Vilniaus festivalyje: visos dienos suskaičiuotos.

– Kada jaučiatės artimiausi?

Lukas: Kai buvau mažesnis, mudviejų aistros objektas buvo automobiliai: kalbėdavome apie naujus modelius, jų savybes, svajodavome, kokios mašinos norėtume. Po to viską išstūmė muzika.

Petras: Tų 88 fortepijono klavišų užtenka visam gyvenimui užpildyti. Apie muziką galime kalbėtis nuo ryto iki vakaro. Tiesiog su džiaugsmu dalijamės idėjomis.

Aš niekada nepriskyriau sau vedlio vaidmens. Lukas nuo pat vaikystės daug ką muzikoje matė savaip, buvo labai kūrybingas – ne tik aš, bet ir kiti aplinkiniai iš jo daug sėmėmės.

Jis – tikras muzikos intelektualas, labai įdomi asmenybė.

Lukas: Nepamanykite, kad atsisėdu prie fortepijono, ir man viskas yra aišku. Kasdien braunuosi pro klausimų brūzgynus, ieškau atsakymų. Juos randu per didelį darbą.

Petras: Beje, Lukui aš skambinu ir tada, kai reikia jo konsultacijos dėl kompiuterinių technologijų – instaliuojant kokią programą ar sprendžiant įvairias problemas.

Lukas: Aš – elektronikos vaikas. Padėjau tėvui koncertinei praktikai panaudoti planšetinį kompiuterį. Labai patogu sukelti į jį natų biblioteką, užuot tampius po pasaulį maišą su gaidomis.

Petras: Ir aš prisidėjau prie Luko pažangos. Buvo metas, kai jis tik Boriso Grebenščikovo kūrinius gitara brązgino – mokėjo gal pusšimtį jo dainų, repavo, nors jau tada puikiai grojo ir fortepijonu.

Raginau jį užsiimti klasikine muzika, šedevrais, o ne vien balabaikomis, nors man pačiam jos buvo nesvetimos. Greitai jis ir įniko į klasiką – iš karto tiek sužinojo, kad galėjo visus kitus konsultuoti.

– Nesate niekada susipykę?

Petras: Net kai ilgiau būdavome kartu, nesipykdavome. Tai charakterio dalykai.

Abu esame lankstūs, nemėgstame konfliktų ir isterijos. Norint vaiką galima paveikti netiesiogiai.

Lukas: Tėvas yra minkštas, harmoningas žmogus. Jis visus aštresnius kampus nugludina. Kartais man net baisu darosi, kokie mes panašūs.

Galbūt labiausiai mus skiria mūsų kartoms būdingas mąstymas ir pasaulėjauta. Mano kartai užtenka trumpalaikių dalykų, viską reikia gauti per sekundę.

Bendraudamas su tėvu jaučiu, kad jis turi kur kas didesnį vidinės kultūros bagažą, o man užtenka žinoti, kad visa, ko reikia, rasiu internete.

– Ar viską atleistumėte vienas kitam?

Lukas: Niekas negali pakeisti mano ir mano tėvų santykių. Kad ir kas nutiktų, tėvai yra šventas dalykas, taip pat seneliai.

Aišku, šeimos skilimas buvo didelis mano ir tėvo santykių išbandymas, gal ir tebėra. Jis palietė mane, turi įtakos mano meninei veiklai. Bet niekas niekada nesunaikins mūsų artumo.

Menininko gyvenimas negali būti harmoningas.

Tikras menas atsiranda tik iš stiprių išgyvenimų ir emocijų.

Petras: Aš jaučiuosi laimingas, kad mano ir sūnaus dvasinis ryšys išliko tvirtas. Neprisiimu sau nuopelnų, kad esu geras tėvas. Tiesiog – tėvas.

Vilniuje per koncertą Lukui gėlių įteikė ir jo aštuonerių metų sesutė Laura. Ją į koncertą atsivedė jųdviejų tėvas P.Geniušas.

„Lukas ir Laura kol kas nejaučia didelio entuziazmo bendraudami“, – pripažino P.Geniušas.

Jo ir dailininkės Kristinos Norvilaitės (35 m.) duktė – jauniausia Geniušų dinastijos pianistė.

Ji mokosi skambinti fortepijonu Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Tėvas svajoja, kad mergaitė taptų džiazo atlikėja.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?