Luna ir Džekas nakčiai įsitaiso miegamajame kartu su šeimininkais. „Luna trumpam įlipa į lovą, mus aplaižo ir lipa atgal, nes pataluose jai – per karšta“, – pasakojo R. Uzialkaitė.
Storakailė Aliaskos malamutų veislės kalė išsitiesia ant kilimėlio prie sužadėtinių lovos. O drąsuolis Džekas įšoka į lovą ir kas vakarą įsitaiso tarp Renatos ir Mariaus pagalvių.
R.Uzialkaitė patikino: keturkojai tikrai netrukdo porai išsimiegoti. Dabar juodu net neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Šunims buvo nupirkti guoliai, tačiau jie augintinių nevilioja.
Keturkojai dieną ir naktį nori būti kuo arčiau šeimininkų.
Toks gyvūnų prieraišumas glosto sužadėtinių širdį.
Todėl M. Jampolskį ir R. Uzialkaitę dažnai galima išvysti kartu su šunimis vaikštančius sostinės senamiesčio gatvėmis.
Būsimieji jaunavedžiai su jais užsuka ir į lauko kavines, nes keturkojai elgiasi kultūringai: neloja ant žmonių, draugiškai priima bet kokią kompaniją.
Pora netgi džiaugiasi, kad ir jiems, ir augintiniams puikiai sekasi suderinti savo poreikius, kaip būdinga darnioje šeimoje.
Beveik prieš trejus metus susipažinę M. Jampolskis ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete menotyrą studijuojanti R.Uzialkaitė nė nenujautė, kad juodu galėtų taip stipriai susieti rūpinimasis gyvūnais.
Mylimajai įsikūrus pas žinomą aktorių abu nutarė įsigyti nemenką šunį – Aliaskos malamutų veislės jauniklę. Lunai tuo metu buvo penki mėnesiai.
„Gyvūno auginimas nekelia daug rūpesčių ir atsakomybės, viskas savaime sklandžiai susiklosto. Tik kol neturi šuns, gali atrodyti, kad jam reikia daug priežiūros“, – aiškino R.Uzialkaitė, pastaruoju metu savanoriška veikla užsiimanti gyvūnų prieglaudoje „Lesė“.
Iš šios prieglaudos ji prieš du mėnesius ir parsinešė Džeką – tokį vardą jam davė savanoriai.
Pamestinuką jie rado naujajame sostinės rajone Perkūnkiemyje. Savaitę buvo ieškoma šuns šeimininkų, tačiau jie neatsirado.
Maždaug dvejų metų mišrūnas Renatą papirko liūdnu žvilgsniu ir meilumu. Moters širdis jautė, kad Džekas galėtų nesunkiai pritapti namuose, o ir Lunai būtų smagiau.
Augintiniai mėgsta pasiausti erdviame bute – mišrūnas dažniausiai vaikosi Aliaskos malamutų veislės kalę po kambarius.
Šunys ne tik drauge žaidžia, bet kartais ir ėda iš vieno dubenėlio.
„Dabar Džeko žvilgsnis niekada nebūna liūdnas, nors kai prieglaudoje iškeldavau jį iš narvo, jis bijodavo kitų šunų lojimo. Dėl to man jo buvo labai gaila.
Džekas ir dabar šiek tiek nesaugiai jaučiasi. Kai kartais miegantį bandau paimti, jis išsigąsta. Bet atsimerkęs pamato, kad gali būti ramus – jis mano rankose“, – pasakojo R.Uzialkaitė.
Augintiniai ją ir Marių privertė tapti pareigingesnius ir judresnius.
Ryte šunis dažniau vedžioja Renata, o vakare su keturkojais žingsniuoja abu sužadėtiniai: „Su Mariumi paleidžiame šunis pasilakstyti Neries pakrante. Luna nebijo vandens – šoka į upę paplaukioti, atsigaivinti.“
Sužadėtiniai norėtų turėti didesnį būrį augintinių. Juodu neatmetė galimybės Luną sukergti su tos pačios veislės patinu. Draugo augintinei nereikės ieškoti per skelbimus – jau dabar Lunai siūloma rinktis iš keturių patinų.
Kodėl šią vasarą tuoktis ketinantiems M.Jampolskiui ir R.Uzialkaitei dar reikia papildomų rūpesčių?
„Vieną vadą Lunai reikėtų atsivesti dėl sveikatos. Susilaukus jauniklių jai būtų mažesnė tikimybė susirgti krūties ar gimdos kaklelio vėžiu“, – įsitikinusi R.Uzialkaitė.
Savaitgaliai skirti beglobiams
Dažnas savanoris gyvūnų prieglaudoje talkina šiokiadieniais ryte ir vakare, o savaitgaliais daugelis nori pailsėti.
Prieš keturis mėnesius gyvūnų prieglaudos savanore tapusi R.Uzialkaitė (nuotr.) pamestinukams pagalbos ranką tiesia tik savaitgaliais: „Kadangi Marius šeštadieniais ir sekmadieniais dirba, o aš esu laisva, nutariau neleisti laiko veltui.“
Prieglaudoje tenka prižiūrėti 40 šunų. R.Uzialkaitė nesibaido nelengvo darbo: valo narvus, vedžioja ir šeria šunis.
Į prieglaudą atėjusius savanorius visuomet pasitinka skardus šunų lojimas. „Jie loja dėl to, kad nori dėmesio, – laukia, kad prie jų prieitum, paglostytum. Visi jie laukia savo šeimininkų“, – patikino R.Uzialkaitė.
Aktoriaus mylimoji nebijo, kad kuris nors šuo jai galėtų įkąsti. Visų prieglaudos gyventojų charakteriai yra patikrinti. Jeigu šuo agresyvus, ant jo narvo kabo įspėjimas.
„Užmauni antsnukį, ir nėra jokių problemų. Savanorių jie nepuola. Nebent gali šeriant stverti už rankos, kai tarpusavyje susistumdo prie ėdalo“, – patirtimi dalijosi savanorė.
