Kol kas sunku patikėti, kad su dainininku Justu Lapatinsku laimėjome televizijos projektą, kuriame varžėsi daug stiprių dalyvių.
Pergalę pasiekėme todėl, kad žiūrovams atvėrėme širdį, buvome tokie, kokie esame, – nuoširdūs, nebijantys iššūkių.
Mūsų duetą ruošęs aktorius Marius Jampolskis nuo pat pirmų dalyvavimo projekte dienų sakė, jog einant į sceną svarbiausia parodyti jausmus ir emocijas. Žiūrovai scenoje nori matyti žavius artistus.
Visą gyvenimą buvau nusiteikusi prieš dalyvavimą televizijos projektuose, o dabar esu dėkinga tėvui Stanislovui Buškevičiui, kad jis mane pastūmėjo dalyvauti dainų konkurse.
Tėtis įkalbinėjo maždaug mėnesį. Net spaudė. Sakė: jei ateini prieš kameras ne pasipuikuoti, o daug ir rimtai dirbti, atiduoti visą save publikai, gali įvykti stebuklas.
Ir stebuklas tikrai įvyko. Ir ne todėl, kad gavau auksu bei deimantais papuoštą mikrofoną. Projekte susipažinau su daugybe įdomių žmonių, tapau stipresnė, labiau pasitikiu savimi, laisviau bendrauju.
To, ką davė televizija, už jokius pinigus nenusipirkčiau, jokioje mokykloje neišmokčiau.
Dalyvaudama šiame projekte supratau, jog einu teisingai pasirinktu artistės keliu.
Pernai baigiau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, o dabar žadu stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Todėl rimtai ruošiuosi visus metus, lankau dainavimo pamokas, lavinu balsą.
Mano muzikalumas ir artistiškumas greičiausiai įgimtas. Nuo mažens po koncertų, į kuriuos eidavau su tėvais, lipdavau į sceną ir vaidindavau, kad dainuoju.
Tačiau mano polinkis į muziką tėvams neatrodė rimtas. Todėl pati žengiau žingsnį – nuėjau į mokyklos chorą, vėliau Moksleivių rūmuose užsirašiau į dainavimo ir šokių pamokas.
Ūgtelėjusi pati susiradau dainininko Česlovo Gabalio telefoną ir pasiprašiau į vokalo pamokas. Taip pat esu lankiusi dramos būrelius pas aktorių Gediminą Storpirštį, Elfų teatre. Mokydamasi konservatorijoje įkūriau metalo muzikos grupę.
Turiu daugybę užmojų ir svajonių. Nebūčiau savimi, jeigu jų neįgyvendinčiau.
Svajoju ateityje išmaišyti Ameriką, koncertuoti didelėse scenose, vaidinti kine, rašyti scenarijus rimtiems filmams ir net tapti režisiere.
Dainuoti jau teko didelei auditorijai, vaidybą išbandžiau lietuvių ir gruzinų seriale „Vyno kelias”.
Prieš dalyvaudama „Žvaigždžių duetuose” pradėjau rašyti scenarijų filmui apie žmogų, kuris nėra toks kaip visi. Apie tai, ko jis siekia, kaip kabinasi į gyvenimą.
Kol dalyvavau projekte, scenarijų buvau atidėjusi į šoną. Dabar vėl prie jo pamažu grįžtu.
Į Ameriką taip pat nuskrisiu. Galbūt ne šiemet, bet po kelerių metų.
Laimė – tai galimybė siekti tikslų, pajusti gyvenimo pilnatvę, daryti tai, ko trokšta širdis. Nemanau, kad laimingas yra tas žmogus, kuris atsiduoda arba kūrybai ir darbui, arba šeimai. Tikra laimė – turėti viską, o ne rinktis.
Šiuo metu mano širdis nėra laisva, bet apie meilę kalbėti garsiai dar nenoriu.
