Birželio 5 dieną antrasis papildytas šios knygos leidimas pristatytas pačiame Vilniaus centre – prie šv. Jonų bažnyčios įsikūrusiuose ištaiginguose J. Kazicko namuose. Pats renginio kaltininkas į susirinkusiuosius kreipėsi iš ekrano – mat šiuo metu jis retai išvyksta iš savo namų Amerikoje. Jis išreiškė viltį, kad perleista ir papildyta knyga, kurioje pateikiamas pilnas jo gyvenimo vaizdas, sudomins skaitytojus .
Pirmoji knygos „Vilties kelias. Aleksandra ir Juozas Kazickai apie savo gyvenimą“ laida pasirodė 2002 metais. Joje žurnalistas Valdas Bartasevičius užrašė J.Kazicko pasakojimą, kuris aprėpia visą jo gyvenimą – nuo pirmųjų vaikystės metų tremtyje pilietinio karo krečiamos Rusijos platybėse – Čiornaja Padinos kaime – iki grįžimo į Lietuvą.
Nelengvi žingsniai protėvių žemėje, vėliau mokslai, santuoka, darbas Vilniaus savivaldybėje ir pogrindžio kovos su okupantais. II pasauliniam karui baigiantis – emigranto kelias į Vokietiją, vėliau į JAV. Sėkmingas verslas už Atlanto, įtakingos pažintys ir pagaliau – pirmosios kelionės į tėvynę po 35 metų. Nuolatinės pastangos, kad Vakarų valstybės atvertų duris mūsų šaliai, o pasaulinis verslas atsigręžtų į Lietuvos ūkį. J. Kazicko atsiminimus turiningai papildė ištraukos iš jo žmonos Aleksandros dienoraščio.
Pirmoji „Vilties kelio“ laida pasirodė 3000 egzempliorių tiražu, kuris jau išpirktas. Be to, prabėgo daugiau nei dešimt metų, per kuriuos buvo ir skaudžių įvykių – į amžinybę iškeliavo A.Kazickienė. Todėl „Tyto alba“ nusprendė išleisti papildytą „Vilties kelio“ versiją.
Joje pridėtas dar vienas skyrius, kuriame J. Kazickas atvirai pasakoja apie pastarojo dešimtmečio išgyvenimus, prisimena, kaip dabar kalinčio Rusijos verslininko Michailo Chodorkovskio padedami su žmona ir vaikais vėl apsilankė Čiornaja Padinos kaime, kur prasidėjo jo „vilties kelias“. J. Kazickas šiame skyriuje tarsi apibendrina savo gyvenimą ir, nepaisydamas negandų, garbaus amžiaus naštos, su neišsenkamu optimizmu kalba apie žmogui tenkančius išmėginimus ir lemtį.
„Buvau sėkmės lydimas žmogus, verslininkas, bet – savęs nepervertinu – ne itin didelio masto. Žinoma, susikūriau jaukią, gražią gyvenimo aplinką, mano šeimai nieko netrūko, visuomenėje užėmiau garbingą padėtį, bet tai mane visada smarkiai įpareigojo.
Jutau pareigą prisidėti prie įvairių gerų iniciatyvų, daryti ką nors naudinga. Vienintelis dalykas, ką galėjau nuveikti, – remti finansiškai. Taip kilo ir mūsų šeimos fondo idėja. Norėjau, kad ir mano vaikai rūpintųsi kitais, jaustų atsakomybę, išmoktų panaudoti tai, ką užsidirbo, prasmingiau nei vien asmeniniams malonumams“, – pačioje knygos pabaigoje teigia J. Kazickas.
Knygos pristatyme dalyvavę J. Kazicko vaikai – Jūratė, Jonas ir Juozas – prižadėjo, kad Kazickų šeima ir jos fondas Lietuvoje bus amžinai ir stengsis tęsti A. ir J. Kazickų pradėtus prasmingus darbus.
„Nepaisant to, kad jau 20 metų gyvename postkomunistinio neokapitalizmo sąlygomis, lietuvių vaizduotėje ir pasakojime iki šiol nėra geriečio turtuolio. Gal J. Kazickas galėtų tokiu tapti?“, – retoriškai klausė renginyje apie knygą kalbėjęs istorikas Egidijus Aleksandravičius.
