Anglijos sostinėje dirbanti „Auksinio balso“ (LRT televizija) nugalėtoja V. Matačiūnaitė sako, kad po pergalės vokalistų konkurse pasipylė pasiūlymai dainuoti ir Lietuvoje.
„Vienu metu net buvau nusiminusi, kad Lietuvoje esu niekam neįdomi ir nereikalinga, tačiau šis konkursas buvo ne tik gera dainavimo pamoka, bet ir didžiulė galimybė vėl tapti matomai“, — džiaugėsi dainininkė, po triumfo valandos besirengianti kelionei į Londoną.
Šįsyk neilgam — po poros savaičių Vilija atliks keletą kūrinių su Gintaro Rinkevičiaus simfoniniu orkestru sostinės Dailės muziejaus kiemelyje. „Manau, kad pasirodžiusi „Auksiniame balse“ įgijau sceninio svorio, dėl to ir sulaukiau šio kvietimo“, — neslėpė džiaugsmo mergina.
— Ar dainuojant finale balsas nedrebėjo? — paklausiau vokalistų konkurso nugalėtojos.
— Ne, nedrebėjo, nes tikrai nesirengiau pergalei. Tik norėjau padovanoti gražią šventę draugams, gerbėjams, artimiesiems ir tiems žmonėms, kurie mane visuomet palaikė. Jokio jaudulio nejutau, buvo labai smagu ir gera. Mėgavausi kiekviena daina ir kiekviena nata.
— Kuris kūrinys šiame konkurse jums pačiai buvo stipriausias?
— Daina, kurią atlikau paskutinę. Tai Jennifer Hudson „And I Am Telling You“. Su šiuo kūriniu atėjau į projektą, juo jį ir pabaigiau.
— Šiame konkurse netikėtai atsiskleidė ir daugiau talentų. Kam jūs būtumėte įteikusi nugalėtojo laurus?
— Projekto viduryje buvau išsirinkusi vieną vaikiną ir vieną merginą. Per visą konkursą mano simpatijos nepakito.
Labai norėčiau pagirti Kariną Krysko-Skambinę, kuri netikėtai atsiskleidė šiame projekte. Daug žmonių net nežinojo, kaip gražiai ji dainuoja. Prisipažinsiu, ji maloniai nustebino ir mane.
Juokavome, kad šis konkursas daugeliui atlikėjų buvo kaip reabilitacija. Iš tiesų tai buvo puiki galimybė visiems parodyti, ką jie gali ir kad ne veltui stovi scenoje.
— Kas jus labiausiai palaikė?
— Palaikė daug žmonių, sunku būtų ką nors išskirti — ir šeima, ir sesuo, ir bendradarbiai, ir draugai, kurie visada būdavo šalia.
— Ar nejutote komisijos narių simpatijų?
— Komisija buvo labai permaininga mano atžvilgiu. Negaliu sakyti, kad kas nors man jautė ypatingą simpatiją. Šįsyk komisija buvo labai objektyvi.
— Pastaruoju metu gyvenate Londone. Ką ten veikiate?
— Londone aš dirbu, dainuoju.
— Jūsų gyvenimas kol kas susietas tik su muzika ir dainavimu?
— Šiuo metu taip.
— Esate dalyvausi ir kituose TV projektuose, vaidinusi seriale. Ar norėtumėte išbandyti dar kokią nors sritį?
— Televizijoje turėjau galimybių ir padainuoti, ir pašokti, ir pavaidinti. Visa tai man patinka ir kol kas į kitas sritis leistis nenorėčiau. Labiau norėčiau padidinti žinių bagažą. Nors sulaukiau pasiūlymų pagalvoti rimčiau apie vadybą ir ypač Anglijoje, supratau, kad kol kas manęs tai netraukia. Bent jau ne dabar.
— Dabar dar norite dainuoti?
— Taip. Nors ir dėl dainavimo buvau truputį sunerimusi. Pagalvojau, kad man ne 18-a ir ne 20 metų, o jau 26-eri, tad nežinojau, kaip bus su ta muzika. Atrodė, kad reikia rimtesnio, racionalesnio užsiėmimo. Laimėjusi „Auksinį balsą“ supratau, kad negaliu sau to leisti — jei žmonėms patinka, kaip dainuoju, ir jie už mane balsuoja, vadinasi, turiu dainuoti. Ir dainuoti dar gražiau.
— Esate dalyvavusi daugybėje projektų ir konkursų, kai kuriuose iš jų nugalėjusi. Kurį laimėjimą laikote svarbiausiu?
— Didžiausias mano laimėjimas — „Auksinis balsas“. Tai buvo konkursas, kuriame stovėjau vienoje scenoje ir varžiausi su patyrusiais atlikėjais, tikrais profesionalais. Tai išties vertingas ir gražus projektas, todėl didžiuojuosi, kad man pavyko tapti pirmai.
— Ar jums svarbus prizas — 10 tūkstančių litų vertės kelionių čekis?
— Iš pradžių juokaudavau, kad prizas man labai svarbus, nes reikėjo motyvacijos. Sakydavau, kad noriu auksinį dantį įsistatyti.
Laimėjusi apie prizą iškart negalvojau, tačiau šiandien suvokiau, kad jis yra labai geras. Norėčiau nulėkti į Tibetą ir, jei ne ši galimybė, turbūt niekada nebūčiau ten susiruošusi.
— Ar į kelionę ketinate vykti viena?
— Manau, prizinė kelionė skiriama vienam asmeniui. Turiu draugę, su kuria visuomet labai smagiai keliaujame, tad manau, kad Tibetas ją sudomintų.
Kadaise esu keliavusi viena ir, manau, tai buvo mano paskutinė tokia kelionė. Daugiau niekur nenoriu keliauti ar atostogauti viena. Labai liūdna. Nors yra pliusų — gali eiti kur panorėjusi ir kada panorėjusi. Bet kai užlipi ant kalno ir nuo jo atsiveria nuostabiausi vaizdai, kyla begalinis noras su kuo nors tuo grožiu ir emocijomis pasidalyti.
— Neturite žmogaus, su kuriuo galėtumėte dalytis jausmais?
— Ne, neturiu.
— Esate pati sau šauni ir graži?
— Mielai norėčiau būti šauni ir graži dar kam nors kitam, bet tokio žmogaus dar nesutikau. Yra, kaip yra. Kol kas mano širdis laisva. Nors kiekvieną pavasarį žydint kaštonams laukiu to jausmo, nes įsikaliau į galvą, kad jei meilė ateis žydint kaštonams, ji truks labai ilgai. Bet ir šį pavasarį kaštonai jau nužydėjo...
— Gal nebežiūrėkite į tuos kaštonus, juk sakoma, kad meilė visuomet ateina netikėtai.
— Na, pavasariais truputį pasvajoju, o paskui gyvenu kaip gyvenusi. Kol turiu puikių progų savo laiką skirti muzikai, pirmiausia jas ir išnaudosiu. O dėl tos meilės, kaip jau bus — taip...
